Tačiau iš vertėjo tikimasi (visiškai pagrįstai), kad jis vers tiksliai ir profesionaliai, o tam turi būti užtikrintos deramos sąlygos – kokybiškas garsas, standartus atitinkanti kabina ir technika, galimybė matyti pranešėją ir jo rodomas skaidres. Lietuvių liaudies išmintis sako: be noragų nebus pyragų, arba šiais laikais lėktuvų pilotai neskraido naudodamiesi vien kompasais. Gal ir galėtų, bet vargu ar kas norėtų būti taip skraidinamas. Kitaip tariant, jeigu nori geros paslaugos, sudaryk tam sąlygas. Dauguma mūsų klientų taip ir padaro, o paskui džiaugiasi neatsidžiaugia profesionaliai suteikta paslauga. Mums, kvalifikuotiems vertėjams, tai lyg balzamas sielai, mes irgi džiaugiamės, kad klientas patyrė, kas yra profesionalus vertimas. Kita vertus, tokios pagyros priverčia susimąstyti: o kokio vertimo ir kieno atliekamo jie klausėsi anksčiau, kad mes, tiesiog atlikę savo darbą, esame taip giriami?
Pasitaiko ir kitokių patirčių. Sykį po konferencijos organizatoriai labai dėkojo įrangai, kuri viską taip gerai išvertė... Įranga buvome mes, dvi vertėjos, sėdinčios kabinoje salės gale.
Kartais atrodo, kad žmonės apskritai nesuvokia, kad, norint įgyti vertėjo žodžiu kvalifikaciją, reikia baigti universitetines magistrantūros studijas, taip pat nuolat mokytis, tobulinti kvalifikaciją, gilintis į įvairių sričių terminologiją, šalies, kurios kalba verti, kultūros subtilybes ir realijas. Daug vertėjų moka ne vieną, o kelias kalbas, iš kurių verčia, ir mokosi kitų kalbų. Kitaip tariant, esame puikus mokymosi visą gyvenimą pavyzdys. Mūsų dažnai pernelyg jautrias širdis liūdina dar gana gajus įsitikinimas, kad, jeigu jau pagyvenai visokiose anglijose, gali eiti ir versti, anoks čia stebuklas tas vertimas.
Vis dėlto sinchroninis vertimas iš tikrųjų prilygsta kad ir mažam, bet stebuklui. Šį stebuklą kuria įstabiosios žmogaus smegenys, vertėjui padedančios vienu metu išgirsti, kas sakoma, suprasti, išversti į kitą kalbą ir pasakyti į mikrofoną (ne žodžius, o mintį, ir taisyklingai, ne bet kaip), tuo pat metu klausantis, ką sako kalbėtojas, ir taip toliau. Ką ir kalbėti apie tai, kad reikia suvaldyti didžiulį stresą, nes įtampos yra nemažai. Tiek nemažai, kad mokslininkai sinchroniškai verčiančio vertėjo patiriamą stresą net prilygino lygiui streso, kurį patiria pilotas bandytojas: ir vieni, ir kiti susiduria su visiška nežinomybe. Žinoma, vertėjas nerizikuoja žūti sudužus lėktuvui, bet rizikuoja dėl nenumatytų sąlygų, nepalankaus kalbėjimo greičio ar kitų nekontroliuojamų aplinkybių nesugebėti pasakyto teksto išversti sklandžiai ir todėl patirti viešą visuotinį pasmerkimą, taigi, ir didžiulę neigiamą emocinę apkrovą.
Svarbiuose, aukšto lygio vertimuose kartais tampame panašūs į senovės romėnų gladiatorius: neišvengiamai stovime visų dėmesio centre, apsiginklavę rašikliu ir bloknotu (arba mikrofonu ir ausinėmis), ir nežinome, kokį žvėrį (teatleidžia už tokį palyginimą kalbėtojai, nothing personal) į mus paleis.
O tų „žvėrių“ būna. Kartais jais tampa patys kalbėtojai, kartais – įvairios keblios situacijos, kuriose atsidūręs vertėjas, kurio smegenys ir taip maksimaliai apkrautos, turi žaibiškai nuspręsti, kaip elgtis. Tas sprendimas dažniausiai kam nors neįtinka.
Tikriausiai kiekvienas patirties užgrūdintas vertėjas galėtų papasakoti apie panašų momentą. Pavyzdžiui, rusijai užpuolus Ukrainą, per vieno mitingo tiesioginę transliaciją vertėja pažodžiui neperteikė frazės ruskij korabl, idi nachui, šią frazę išversdama teiktina kalba, ir dėl to sukėlė kai kurių žurnalistų pasipiktinimą. Nė nekyla abejonių, kad jeigu ji vis dėlto būtų frazę išvertusi į lietuvių kalbą tiksliai, pasipiktinusi būtų kita stovyklos pusė, esą, per nacionalinį transliuotoją taip kalbėti nedera. Tik vertėjai reikėjo apsispręsti akimirksniu. O dar „sofos komentatoriai“, kurie greiti ir gudrūs peikti ir kritikuoti vertėjų pasirinktus žodžius (ypač verčiant į kitą, ne gimtąją kalbą!), intonaciją ir net neįtikusį balso tembrą.
Štai neseniai įvykusi situacija: Vokietijos kanclerio Scholzo vizito metu, kai pastarasis lietuje skaitė kalbą, vertėja, tą kalbą gavusi paskutinę minutę, stovėdama lietuje be skėčio, rankose laikydama tos kalbos lapą ir dar bloknotą su rašikliu, iš kurių, akivaizdu, nebuvo jokios naudos, nes pabandykite patys ką nors užrašyti ant šlapio popieriaus, neišvertė visko tiksliai žodis į žodį. Kaip ji galėjo tai padaryti, kai ponas Scholzas kalbėjo ilgai, visiškai nepaisydamas (o gal ir protokolo skyriaus deramai neinformuotas, kad bus atliekamas vertimas) vertėjos? Nepamirškime milžiniško streso, kurį patyrė vertėja, vykstant tiesioginei transliacijai ir stebint daugybei žmonių, versdama be išankstinio pasiruošimo ir parepetavimo.
Nuo sofos, post factum, kritikuoti lengva, bet pabandykit, ponai komentatoriai, patys grakščiai ir dailiai sušokti savo gulbės šokį ekspromtu, be jokios repeticijos. Žinoma, visada lengviausia apkaltinti vertėją, nors nesudarei jam adekvačių darbo sąlygų, pats galbūt prišnekėjai niekų arba tiesiog neturi kur išlieti agresijos.
Įdomu, ar vis labiau įsigalintis dirbtinis intelektas irgi sulauks tokios kritikos, ar suvokiant, kad jam niekas nerūpi, o ir atsižvelgiant į minimalius jo pasitelkimo kaštus, bus tyliai susitaikoma su bet kokia vertimo kokybe. Čia negaliu nepaminėti žymiojo NATO viršūnių susitikime pasklidusio Joe Bideno kalbos vertimo apie šventą skumbrę (angl. holy mackerel, lietuviškai tai reiškia didelę nuostabą), kurį atliko dirbtinis intelektas.
Lieka paklausti, kodėl žiniasklaidos kanalai nusprendė tokį svarbų vertimą patikėti mašininiam vertimui: ar dėl to, kad pigiau, ar dėl to, kad manė, jog bus išversta geriau negu gyvo vertėjo? O gal gero vertėjo tiesiog neberado, nes ieškojo paskutinę minutę, juk tų vertėjų „pilnos pakampės“, ką gi reiškia pasėdėti ir pakartoti, ką sako kitas? Ironizuoju.
Lieka tikėtis, mieli kolegos vertėjai, kad kol giliuose ir plačiuose kalbų vandenyse veisis šventos skumbrės ir kiti fantastiniai gyvūnai, mes galėsime profesionaliai ir saugiai dirbti savo darbą tinkamomis sąlygomis, o vis daugiau klientų supras, kad geras vertimas ir pavykęs daugiakalbis renginys yra ne vien vertėjo, bet ir kalbėtojo, organizatorių bei technikų komandinis darbas ir atsakomybė.
Simona Persson, vertėja ir Lietuvos konferencijų vertėjų asociacijos valdybos narė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
