Dabar štai puikus pavyzdys: gydytojos pasipiktinęs laiškas apie Nidoje rastą sandėliuke gyvenantį dviejų studenčių globojamą sūnėną.
Kodėl paprastas tekstukas, nors ir papildytas komiškais gydytojos prisiminimais apie kelionę į Afriką, susilaukė tokios komentarų lavinos (ne tik jis – net ir mano pirmadienio skiltis ta pačia tema)?
Tai pamoka mums visiems, ką reiškia tikra rezonansinė tema. Pavyzdžiui, Klonio gatvės istorija gyvena taip ilgai ir susilaukia neregėto susidomėjimo ne todėl, kad ji būtų itin gerai papasakota, ir ne todėl, kad personažai būtų labai išraiškingi (be psichotropinės kaldrutės ir devynių rankų, visoje istorijoje nėra jokių geros literatūros požymių). Viskas, kas susiję su vaikais, galima prievarta ir kur valdžia ir bejėgystė, seksas ir tyrumas susipina į sąmokslo teoriją, jau yra drama. Sandėliuko istorijoje, kaip reta, susipina daug bendražmogiškų dalykų.
Pirmiausia, kurortinė-vasarinė tematika. Atitinka sezoną. Jau vienas taškas.
Antra, godūs verslininkai. Apie verslą galima tik arba blogai, arba nieko. Kuo baisesni pavyzdžiai, tuo greičiau patikės (pavyzdžiui, net atsakingi profesinių sąjungų atstovai Lietuvoje negalėjo prisiminti nė vieno tikro atvejo, kad kasininkės prekybos centruose būtų verčiamos dirbti, mūvėdamos sauskelnėmis, kad nelakstytų į tualetus). Gydytojos laiškas puikiai atitinka nuotaiką.
Trečia, kurortinio sekso ir geros jaunystės prisiminimai, kurie netiesiogiai sužadinami temos (dvi studentės kartu – tai jau turbūt ne šaškėmis lošia su ja naktimis tas sūnėnas).
Ketvirta, sezoninis darbas, bendražmogiška patirtis mūsų šalyje, o tarp vyresnės kartos – visiškai privaloma visiems studentavusiems. Bulviakasiai, išgertuvės, mergos, muštynės kultūros namuose. Romantika, su kuria pažįstami tūkstančiai.
Penkta, pati pasakotoja. Daugelis jaunuolių šeimoje turi įkyrių tetų (o kiti dar ir ne vieną), kurios mėgsta kištis į svetimus reikalus, reguliuoti, ko nepriklauso, ir žymiai labiau nuodija jaunam žmogui gyvenimą, nei tai gali padaryti tėvai. Landus, garsus, gerklingas ir nesuprantantis žodžių „tai ne jūsų reikalas“ tipažas.
Šešta, pasakotojos profesija. Ginekologo profesija yra reikalinga ir garbinga, kaip ir bet kuris mediko darbas, bet šiame kontekste autorė savo specializacijos geriau nebūtų minėjusi. Kodėl? Todėl, kad skaitytojai yra ne tokie, kokie turėtų būti, o, deja, tokie, kokie yra. Liežuvis – be kaulų, o negudrūs juokai apie tai, ką ta gydytoja paprastai žiūri ir dėl ko galbūt ne viską tiksliai suprato sūnėno situacijoje, yra, sakykim taip, ant liežuvio galiuko. Pati prisiprašė: tačiau populiarumo šiam straipsniui tai pridėjo dar daugiau.
Trumpiau sakant, labai sėkmingas kūrinys per kelias kategorijas, toks, sakykim tiesiai, universalus pataikymas net ne į vieną dešimtuką, o į kelis iš karto.
Neblogas turboreaktyvinio poveikio pavyzdys, (tegu ir neapimantis visos auditorijos), yra šis straipsnis apie lietuvę, mokančią gyvenimo sėkmės ir laimės, gyvenančią kurortiniame rojuje ir vargo nematančią. Jos švytinčios nuotraukos ir atlapaširdžiai pamąstymai ir prisiminimai įsiutino dešimtis tūkstančių pavyduolių (įtariu, dauguma moteriškos giminės).
Nors pats tokiais gyvenimo mokslais ir pasakojimais apie sutiktas įžymybes pernelyg nesižaviu, bet negaliu nenulenkti galvos prieš precizišką kolegės žurnalistės Rūtos Peršonytės pataikymą tiesiai į skaudamą vietą pačiai bjauriausiai auditorijos daliai.
Nepriklausomai nuo to, ar sutinkate, kad tai sėkmės istorija – negalima ginčytis, kad viskas, kas pagiežos kupiniems nevykėliams sukelia ratilus prieš akis, tikriausiai yra tikslus pataikymas.
„Daug keliauja po pasaulį, gerai uždirba, gyvena gražioje viloje prie jūros“: vien nuo tokio sakinio pavyduoliams pradeda tvilkčioti smilkiniai ir iš klaviatūrų veržiasi žalsvi nuodingo siuto burbulai – o atrodo žymiai vyresnė, siaubas kokia negraži, palauk palauk tuoj tas diedas tave paliks, dar tu liksi prie suskilusios geldos, kaži ką pagiedosi kai baigsis visos tos kvailybės, galėsi eit gatvių šluot.
Sakyčiau, tikslas pasiektas. Jūs manęs klausiate, o kam tuos pavyduolius erzinti, ar ne geriau sėti gėrį ir ramybę. Galbūt. Bet jei visi tik džiaugsis ir krykštaus, agresyvus pyktis ir pavydas liks neišnaikinti, o juos naikinti geriausiai yra verčiant piktuolius užtrokšti savo pačių nuodingose sultyse.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
