Larso Keplerio „Paganinio kontraktas“ – būtent tokia knyga. Šiek tiek paslaptinga, tačiau nenukrypstantį į mistifikacijas, kupina įtampos, veiksmo ir gerokai bauginanti.
Po Larso Keplerio slapyvardžiu besislapstantys švedų rašytojai Alexanderis ir Alexandra Ahndorilai dažnai yra lyginami su legendiniu Stiegu Larssonu, vadinami jo įpėdiniais. Tiesos yra, nors Ahndorilų porelė eina savuoju keliu.
Galbūt, bent jau kol kas, jų veikėjams trūksta tos charizmos, taip būdingos Mikaeliui Bliumkvistui ir Lisbetai Salander iš Larssono „Millennium“ trilogijos. Iš tiesų, pagrindinių veikėjų asmeniniam gyvenimui čia skiriama per mažai dėmesio, todėl skaitytojai tarsi neturi už ko užsikabinti, už ką juos pamilti. Apie tai, kas juos jaudina ar baugina sužinome tik iš trumpų epizodų ir dar trumpesnių užuominų. Tačiau, atrodo, šis ginklas jau užtaisytas, ir netrukus turės iššauti. Galbūt jau kitoje serijos knygoje.
„Paganinio kontrakto“ pažiba, detektyvas Jonas Lina yra dažnai pernelyg idealizuojamas. Net akademijos studentai mokosi iš filmuotos medžiagos, kurioje jis susidoroja su užpuoliku, teturėdamas vien neveikiantį ginklą. Jis greitas ir protingas, tačiau dažnai pernelyg pasitikintis savimi, retai paisantis viršininkų nurodymų, neklystantis – net tuomet, kai suklysta. Žinoma, tauta reikalauja didvyrių...
Tačiau net ir jis kartais nusiima supermeno kostiumą – detektyvas kenčia nuo skausmingų migrenos priepuolių, o pasibaigus „darbo valandoms“ – nuo užplūstančių nemažiau skausmingų prisiminimų. Beje, lietuviškajame vertime kiek erzino tai, jog detektyvas dažnai buvo vadinamas tiesiog „Lina“ – lietuviškos smegenys atsisakydavo priimti informaciją, jog „Lina“ nėra moteris.
Gana apie asmeniškumus – greičiausiai atsiras nemažai skaitytojų, kuriam įdomiausias yra pats veiksmas, o ne psichologiniai veikėjų portretai. Tebūnie. Veiksmo čia taip pat netrūksta. Jaunąją visuomeninę veikėją Penelopę Fernandez persekioja žudikas. Atkaklus, profesionalus, einantis iki galo, kas benutiktų. Kodėl? Žus nemažai civilių ir policijos pareigūnų, kol detektyvams pavyks išsiaiškinti, kas ir kodėl įjungė šią žudymo mašiną.
Kuo čia dėtas Paganinis? Perskaičiusi pusę knygos ir neradusi nė užuominos apie jį, buvau jau bepradedanti nerimauti. Visai be reikalo. Jis buvo čia pat, kvėpavo man į pakaušį:
"Jei instrumentu grojama teisingai, galima išgirsti prarastos sielos ilgesį (...). Aš noriu priminti tą ilgesį kaskart sudarydamas kontraktą,– tęsė Guidis ir bejausmiškai nusišypsojo. – Surenku partnerius, mes klausomės muzikos – to ypatingo sielvarto skambesio ir pasirašome kontraktą ore, kontraktą, siejantį mūsų troškimus ir košmarus... Štai kas yra „Paganinio kontraktas“.
Įsivaizduokite savo baisiausią košmarą. Jums nė nereikės ištarti garsiai, jis žinos, ko labiausiai bijote. Mainais už ištikimybę jis pasiūlys tai, ko labiausiai trokštate. Tačiau atminkite, kartą pabučiavę jam ranką, nebegalėsite pasitraukti. Nuo jo nepabėgsite, net jei pasirinksite mirtį – jūsų košmaras vis tiek išsipildys. Štai kas yra „Paganinio kontraktas“.
Skamba kraupiai? Patikėkite, taip ir yra.
***
Paganinio kontraktas, Larsas Kepleris, Obuolys, 2012.
Norite šią knygą įsigyti? Spauskite čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
