Barsčiau pakelėse eilėraščio eilutes: Pabėgau nuo asfaltų mėlynų,
Troleibusų pilnų...
Pabėgau į laukus,
Su šieno pradalgėm
šviežiom,
Su pirkiomis tarp sodų...
O grįžusi naktiniu traukiniu, išlipu anksti rytą ir iškart pajuntu šaltį. „Irgi, mat, Šiaurė“ - šypsausi. Toliau - autobusu, paskui dar tris kilometrus pėsčiomis - ir pakerta mane nuovargis. O čia, žiūrėk, tos gerosios namų dvasios - Mamos - nerandi: ji greita, bus jau ir kaime kokiu nors reikalu.
Įsikniaubiu į baltai paklotą Mamos patalą ir saldžiai užmiegu. Lengvas šis miegas. Lyg pro miegus jaučiu švelnią Mamos ranką - neatsimerkiu - tegydo mano nuoskaudas, tetirpdo pasiilgimo liūdesį, tegu...
Paskui ateina ji, nešina sriubos lėkšte. Ji, Mama, pilna gerumo ir meilės. Tu visa tai užmiršai, Mama, kaip ir viską, ką taip dosniai dalinai.
Aš priminčiau, papasakočiau Tau, Mama, bet... kažkodėl darosi graudu, suvokus begalinį Tavo artumą. O aš nenorėčiau, kad Tu mano akyse pamatytum ašarą...
Šis tekstas dalyvauja rašinių konkurse konkursas.htm"="">konkursas.htm"" target="_blank">„Kodėl mano mama pati geriausia?“. Papasakokite istoriją, kuri atskleistų, kuo ypatinga jūsų mama, ir laimėkite jai „Ozo“ dovanų čekius. Jūsų laiškų (pageidautina – ir mamos nuotraukos) iki gegužės 5 d. laukiame adresu konkursai@lrytas.lt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
