Dauguma jaunų žmonių, tiesiogine to žodžio prasme, ieško autoritetų, bando sutapatinti save su įžymybėmis, renka jų nuotraukas, straipsnius, puošia kambario sienas jų plakatais. Tik kyla klausimas: kokia iš to nauda? Su plakatu juk nepakalbėsi, nepaklausi, kaip elgtis vienu ar kitu atveju, neišsiverksi ant peties, net pasakyti, kad didžiuojiesi tuo žmogumi, negalėsi.
Todėl, mano nuomone, autoritetų turėtume ieškoti šalia savęs. Galbūt tie žmonės nėra pasaulinės žvaigždės, turtais apsikrovę milijonieriai, jie gal net neturi savo sėkmės istorijos. Tačiau jie turi patirties, kuri parodo, koks kartais klastingas, sudėtingas, išbandymų kupinas gyvenimas mūsų laukia ir kiek daug pastangų reikia, kad jis sužibėtų džiaugsmo bei laimės spalvomis.
Šie žmonės, apie kuriuos kalbu, verčia žengti pirmyn, nenuleisti rankų, kai kasdienybė atrodo nieko verta. Jie skatina kovoti dėl savęs, dėl gražesnio rytojaus ir taip pat dėl tų, kurie yra šalia, kurie nori matyti tave su šypsena veide, su kitokiu požiūriu į gyvenimą. Autoriteto istorija parodo, kad tolimesnis gyvenimo kelias priklauso tik nuo mūsų pačių. Nuo mūsų noro ir aistros gyventi tokį gyvenimą, kurio visą laiką troškome.
Niekada neieškojau ir net nebuvau susimąsčiusi apie tai, o kur gi yra mano autoritetas? Niekada nepagalvojau, kad juo gali tapti kažkas, ko aš net nepažįstu, nesu mačiusi, kalbėjusi. Aš visą laiką žinojau ir visus septyniolika metų jaučiau, kad žmogus, į kurį galiu lygiuotis, yra šalia. Nors turi savų rūpesčių, problemų, galbūt jam pačiam kartais trūksta žmogaus šalia, iš kurio galėtų pasisemti stiprybės. Tačiau manasis autoritetas to niekada neparodys. Jis bus tvirtas, rūpestingas, išmintingas, visada patars ir niekada neleis pasiduoti, kai viskas atrodys beviltiška. Taip, aš kalbu apie svarbiausią savo gyvenime žmogų – Mamą.
Kodėl mano autoritetu tapo mama, galėčiau rasti šimtus, gal net tūkstančius priežasčių. Vienas iš man svarbiausių jos bruožų – gebėjimas priimti teisingus sprendimus be panikos, ramiai ir tik tuomet, kai yra apgalvoti visi „už“ ir „prieš“. O aš priešingai, esu impulsyvi, pasiduodanti emocijoms ir priimanti skubotus sprendimus, kurių vėliau dažnai tenka gailėtis. Šios savybės aš ir mokausi iš mamos, nes manau, kad tai viena svarbiausių taisyklių gyvenime.
Nesumeluočiau sakydama, kad mano mama – ypatinga asmenybė. Ji niekada nepakelia balso be priežasties, visada ramiai paaiškina, ką padariau ne taip. Mama kantriai, be pykčio mane auklėja ir stengiasi, kad man būtų tik geriau. Tiesą pasakius, mes ne mama ir dukra. Mes – draugės, pačios geriausios draugės. Mamos bruožas nesmerkti ir išklausyti, mano manymu, gelbsti daugelyje gyvenimo situacijų. Kai esi ramus, kantrus, išklausantis, žmonės kreipiasi į tave. Jie tave gerbia, vertina ir savaime pats kažkam tampi autoritetu.
Žmogus, į kurį lygiuojuosi, visada džiaugiasi ir jaudinasi dėl mano laimėjimų ar sėkmės. O jei patiriu triuškinančią nesėkmę – ji vis tiek tvirtina, kad aš nuostabi. Ji vienintelė nenusivilia manimi, kai neteisingai pasielgiu. Mama skatino ir tebeskatina jaustis ypatinga. Kad ir kas atsitiktų mano gyvenime, niekada nesuabejoju, kad esu kažko verta. O pripažinimas visuomet padeda tikėti savimi ir veržtis pirmyn.
Ne paslaptis, kad kiekvienas žmogus laukia paskatinimo. Ypač mes jo norėtume iš autoritetu tapusios asmenybės. Džiaugiuosi, kad mama visąlaik išgirsta mano abejones ir stengiasi jas išsklaidyti. Jeigu kažko nedrįstu, ji visada randa padrąsinamųjų žodžių: „Gerai padirbėk. Pasistenk. Jeigu nepasiseks – per daug neliūdėk, bent žinosi, kad pabandei.“ Šia taisykle bandau vadovautis ir dabar. Jei kažkas nepasiseka, imuosi kitos veiklos – taip išvengiu savigraužos ir nusivylimo akimirkų.
Manojo autoriteto istorija išmarginta tiek gražiomis, tiek tamsiomis spalvomis. Tikriausiai negalėčiau pasakyti, kiek kartų gyvenimas mamai pakišo koją, tačiau ji kiekvieną kartą atranda jėgų visa tai ištverti ir imtis naujų išbandymų. Ne kartą mačiau ašaras jos akyse, nusivylimą veide ir liūdesį, jutau skausmą jos žodžiuose. Tačiau, kai paklausdavau: „Kas atsitiko? Kuo galiu padėti?“, ji visada nusišluostydavo ašaras, pažvelgdavo į mane ir nusišypsojusi pasakydavo: „Nieko, brangute, viskas gerai.“
Po kiek laiko pridurdavo: „Tiesiog labai tave myliu.“ Žinau, kad didžioji nerimo dienų dalis buvo, o gal ir yra, dėl manęs. Bet mama turi savo nerašytą taisyklę, kad kitiems nesvarbu, kaip jautiesi. Jiems neįdomu, kada tau blogai, sunku. Žmonės nori matyti aplink save linksmas, optimizmu trykštančias asmenybes. Matyt, dėl to ji ir nesiskundžia. Mama tik žengia žingsnį po žingsnio aukštai iškėlusi galvą ir nedemonstruoja aplinkiniams tikrųjų savo emocijų. Aš net neabejoju, kad būtent dėl to ji yra pripažinta ne tik kaip žmogus, mama, bet ir kaip autoritetas. Kasdien iš jos mokausi būti tokia, kaip ji – žiūrėti į viską tik iš gerosios pusės ir stengtis dėl užtikrinto rytojaus.
Iš mamos, kaip autoriteto, galiu dar kai ko išmokti. Ji – švelni, maloni, komunikabili. Norint parodyti, kad moki pakovoti už save, reikia turėti platų žodžių, išsireiškimų bagažą. Mokausi iš jos komunikabilumo pagrindų, sugebėjimo užmegzti pokalbį su bet kokiu žmogumi. Manau, kad neieškodami žodžio kišenėje, mes visuomet galime daugiau pasiekti. Bet mano autoritetas taip pat žino, kada sustoti, kada užversti žodyną ir patylėti. Deja, bet aš to nemoku. Gal tai ateina su laiku? Tikiuosi, kad atrasiu užraktus tylai, tačiau atversiu duris švelnumui ir meilei. Mama visuomet pavergia aplinkinių širdis savo žmogiškumu, jautrumu. Ji niekada nesielgia grubiai, nepriimtinai ar nekorektiškai. Mama moka sušvelninti net pačio strožieviškiausio žmogaus širdį, moka pasiekti visas jautrumo kerteles. Jaučiu, kad po truputį tai pastebiu ir savyje. Gerai pagalvojusi, aš irgi nesmerkiu žmonių, priimu juos tokius, kokie jie yra.
Be to, brangiausias žmogus mano gyvenime spėja viską. Ji, galima sakyti, universali asmenybė. Organizuoja, lekia, skuba, atrodo, skriete skrieja gyvenimu. Ji nedelsia, nelaukia, daro viską čia ir dabar. Tiesiog išnaudoja laiką visais įmanomais būdais. Aš kartais galvoju, kaip ji viską spėja?! Daržas, gėlės, sumuštiniai, pusryčiai į lovą, knygos, draugai, darbas, skambučiai, idėjos... Atrodo, jei galėtų, tai darytų viską vienu metu. Bet aš didžiuojuosi tuo, ką ji daro.
Myliu ją už tai, kad tokia yra. Nežinau, kaip visame šiame darbų sūkuryje ji taip puikiai rūpinasi dar ir manimi. Bet ji tai sugeba! Mamos gyvenimas toks pilnas, tačiau žinau, kad visada jame yra vietos man. O kai šalia yra toks puikus žmogus, aš niekada nesijaučiu vieniša. Ji visuomet nerimauja dėl manęs. Visą laiką. Tik mamos dažnai to neparodo, kad patys išmoktume atsakyti už save. Tokiu būdu įsiliejame į nenuspėjamą tolimesnį gyvenimą, kuriame vienas iš svarbiausių dalykų – savarankiškumas.
Mama visą gyvenimą, kiek aš atsimenu, spinduliuoja pasitikėjimu savimi. Galbūt ne visada jai pavyksta įgyvendinti užsibrėžtus tikslus, tačiau tai, ką pradeda, visada daro idealiai. Aš manau, kad mokėjimas gerai pateikti save kitiems, parodyti, kad esi tvirta, kovinga asmenybė, sudaro žymiai geresnį įspūdį ir taip besielgiant, galimybė pasiekti daugiau yra kur kas didesnė. Galbūt kai kas sakys, kad esi labai geros nuomonės apie save, bet jei paklaustum mano mamos, ji pasakytų, kad blogai apie save galvoti tiesiog neverta. Svarbiausia, kad kai visi liaujasi tavimi tikėję, tu pats tikėtum savimi. Žinoma, jeigu nori nugalėti. Gyvenimas, juk išties trumpas tarpsnis. Norint jame kuo daugiau atrasti, pažinti, pasiekti - laiko dvejonėms nėra. Viskas, kad ir ką darytume, gali būti pavojinga. Tačiau didžiausias pavojus – nedaryti nieko. Reikia nebijoti žengti plataus žingsnio tikslų link, nes trypčiojant, prarajos įveikti neįmanoma. Tai – dar viena paslėpta mamos taisyklė. Galbūt ji to nepastebi, tačiau aš, kiek įmanydama stengiuosi to išmokti. Išmokti kovoti už save ir parodyti, kas aš esu.
Autoriteto savybių sąraše, be abejonės, turėtų būti žodis – unikalumas. Kiekviena asmenybė yra išskirtinė ir dauguma turėtų sutikti, kad būti kitokiam, turėti tvirtą, nepažeidžiamą, niekieno neveikiamą nuomonę – vertybė. Tik tokiu būdu mes galime sudominti kitus, patraukti jų dėmesį. Tik tokiu būdu aplinkiniai pradeda mumis žavėtis. Jie tai daro dėl įvairių priežasčių, tačiau, mano manymu, didžiausia vertybė yra ne prabangūs namai, ne turtai, ne straipsniai garsiausiuose viso pasaulio žurnaluose ar dienotvarkės užimtumas, svarbiausia – asmenybės unikalumas. Ir jeigu nori kažko pasiekti, jeigu nori parodyti pasauliui, kas toks esi, ko esi vertas ir kokia tavo misija šiame gyvenime, tu turi būti tarsi herojus – tvirtas, nepažeidžiamas, nebijantis dėstyti minčių ir žinantis, kad klysti nėra blogai, svarbiausia suprasti, ką padarei ne taip ir mokėti nebesuklupti toje pačioje vietoje.
Taigi, autoritetas iš tikrųjų tik paprastas žmogus, turintis savo gyvenimo kelią, savas gyvenimo taisykles, patyręs daugybę gerų ir blogų gyvenimo situacijų, ne kartą suklupęs, bet ir vėl drąsiai žengiantis pirmyn savo susikurtos sėkmės link. Džiaugiuosi ir didžiuojuosi turinti tokią nuostabią mamą, kuri kovoja ne tik už save, bet ir už mane, pasižymi unikalumu, drąsa, kantrybe, ryžtu, visada juda savo svajonės link, nebijo suklupti, o tam atsitikus, visada turi stiprybės atsitiesti. Viliuosi, kad besimokydama jos sėkmingų gyvenimo taisyklių, išmoksiu žengti pirmyn iškėlusi galvą, pilna pasitikėjimo savimi, ryžto įveikti visus sunkumus ir pasiekti tai, apie ką visą laiką galvoju.
Aš tikrai tapsiu tokia, kaip ji. O ateity, galbūt, ir man pavyks tapti savo vaikų autoritetu – žmogumi, į kurį lygiuosis, kurį gerbs ne tik kaip gyvenimą suteikusį žmogų, bet ir kaip patirties turintį draugą, parodantį gyvenimo vingius, keblumus, o vėliau, gal ir vaivorykštės spalvomis nudažytą ateitį. Manau, kad mamai būti vaikų autoritetu, yra vienas svarbiausių įvertinimų gyvenime.
Šis tekstas dalyvauja rašinių konkurse konkursas.htm"="">konkursas.htm"" target="_blank">„Kodėl mano mama pati geriausia?“. Papasakokite istoriją, kuri atskleistų, kuo ypatinga jūsų mama, ir laimėkite jai „Ozo“ dovanų čekius. Jūsų laiškų (pageidautina – ir mamos nuotraukos) iki gegužės 5 d. laukiame adresu konkursai@lrytas.lt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
