Vėliau sužinojau, kad mamos aš niekada jau nepamatysiu... Ji mirė. Mirė kažkam, bet ne man. Man ji iki šiol liko ta mergaitė / mergina, kurią aš pažinau iš jos dienoraščių – patrakusi, inovatyviai mąstanti, šachmatininkė. Ir nesvarbu, kad gyvenimas ją baudė – šešerių metų bendravimas su vyresniu, vedusiu, turinčiu vaikų vyru baigėsi mano, nesantuokinio vaiko gimimu, kas sovietiniais laikais buvo pati didžiausia gėda...
Ačiū Jai, kad ryžosi mane gimdyti, kad atlaikė visuomenės spaudimą. Dėkoju savo biologiniam Tėvui – ačiū paleidus mane į gyvenimą. Šiuo metu Tu turi viską – šeimą, kurią sugebėjai išsaugoti po neištikimybės, Tavo vaikai Tavimi didžiuojasi – esi didis. Nesvarbu, kad nepasidomėjai kitų – nesantuokinių vaikų gyvenimu... Jie tik detalė šiame gyvenime. Todėl nuoširdžiai linkiu gyvenimą baigti be sąžinės graužaties – nevalykite nuo jos dulkių senatvėje, jei jau tiek metų neprabudo.
O toliau apie močiutę – tai JI tas žmogus, kuris mane augino, auklėjo, mylėjo, glaudė, tai JI man braukė skausmo ar džiaugsmo ašarą, tai JI atidavė viską, kad aš užaugčiau žmogumi, tik jai esu dėkinga, kad nepraradau tikėjimo žmonėmis ir žmoniškumo. Ji buvo man mama trigubai, keturgubai, ji buvo viskas, ką aš turėjau. Deja... jau tris metus nebeturiu jos.
Kaip visada, Mamos diena bus praleista kapinėse, diskusijose su dviem mylimomis moterimis Mama ir Močiute. Myliu Jus, mielosios mano, susitiksime...
Šis tekstas dalyvauja rašinių konkurse konkursas.htm"="">konkursas.htm"" target="_blank">„Kodėl mano mama pati geriausia?“. Papasakokite istoriją, kuri atskleistų, kuo ypatinga jūsų mama, ir laimėkite jai „Ozo“ dovanų čekius. Jūsų laiškų (pageidautina – ir mamos nuotraukos) iki gegužės 5 d. laukiame adresu konkursai@lrytas.lt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
