Mama, kiekvienam iš mūsų yra sava, geriausia (bent jau taip turėtų būti ). Mano mama man irgi yra geriausia: na, ji ne tik mano – bet dar ir dviejų mano broliukų mama. Tad ji jau triguba mama! Tris kartus daugiau meilės, ašarų, nerimo...
Mes su mama – kaip vanduo ir ugnis, dvi nesuderinamos stichijos: kokią temą bepasirinktume – niekada nesutarsime, man atrodo, kad aš nuo pat savo gimimo jai prieštaravau visa savo esybe, tačiau nėra nei sekundes, kad aš jos nemylėčiau. Žinau, kad tai labai retai sakau. Todėl šį kartą noriu tai pasakyti prieš jus visus: „Mama, myliu tave! Ir čia ne balandžio 1-osios pokštas!
Ji geriausia, nes kiekviena jos pralieta ašara – tiek džiaugsmo, tiek skausmo – buvo dėl mūsų. Bemiegės naktys, kol mes užaugom, vėliau bemiegės nerimo naktys, kol sugrįšime vėlai (arba anksti ryte) namo, prieš išeidami pasakę: „Aš tuoj grįšiu“ O grįžus pasitinkantis piktas veidas, vos mus išvydus pereinantis į šypseną, nes grįžom sveiki ir gyvi.
„Tai gal arbatos padaryt?“, – nuskamba klausimas. Ir: „Tai kur iki šiol valkiojais?“
Bet tai jau juk nesvarbu, nes aš jau namie, pas mamą ir man viskas gerai. Ir kiek kartų aš ant jos pykau, nes dieną neleido miegoti, kas trys minutės įlįsdama į mano kambarį su „labai svarbiais“ reikalais: patikrinti, ar užuolaidos užtrauktos, arba ieškodama katino, nors šis jau kelios valandos guli virtuvėje mamai po kojomis!
Ech, tada nesupratau, kad ji tiesiog norėjo būti šalia, kaip ji sako „pabendrauti“. Tai ji – mano mama, bendraujantis žmogus. Vaikščiojanti enciklopedija – juk ne veltui jau 30 (mama, nepyk, jei klystu) metų dirba bibliotekoje! Ji viską žino! Ir jūs puikiai galite suprasti, kaip tai nervina! Bet ji mano, tai yra, mūsų mama!
Todėl mes puikiai sprendžiame kryžiažodžius, tačiau, kad rastum bet vieną neįrašytą žodį, tektų atsikelti už mamą, o tai neįmanoma, nes ji prabunda 5 val. ryto, o mes kartais tik atsigulam apie šeštą...
Tačiau kokie mes išdidūs, tarsi povai, vaikštom, kai randam mamos neįrašytą žodį į kryžiažodį, nes ji jo nežinojo, o mes, vaikai, jį žinom!
Tai moteris, kuriai be galo rūpi literatūra: jos dėka mes keikiamės lietuviškai: „Oj, tu rupūžė gauruota, varliau tu žalias, ot, kad tave galą, rupūs miltai“! Bet pats baisiausias žodis „gyvatė“ – kai šį žodį išgirsdavau, taip skaudėdavo, skaudėdavo, nes žinojau, kad mamai irgi skauda, jei jau ištraukė šį pagonišką žodelį, kuri nusipelnyti, tikrai reikėdavo sugebėti.
Bet po šio keiksmažodžio, kai apsiašarodama braukdavau į savo kambarį, kur buvus, kur nebuvus atslinkdavo mama, po dar kelių apmaudžių sakinių viena kitai jau ašarodavom abi. Ir viskas greit pasibaigdavo, nes netrukus ji pasiūlydavo padaryti...arbatos.
Niekada negaudavom brangių dovanų iš mamos, bet jos užrašyti keli žodžiai atvirutėje, visada turėjo ir vis dar turi didelę reikšmę! Jai puikiai sekasi pritaikyti vieną ar kitą citatą mūsų gyvenimams: na, žinoma, tai paprasta, juk ji – enciklopedija!
Tai enciklopedija – meilės ir žinių, jausmų ir nerimo. Jos klausiame – ji atsako, jos prašome – ji atiduoda, mes gyvename – ji gyvena mums ir dėl mūsų… Jos dėka esame šiame pasaulyje.
Tad ačiū tau, didžioji gyvenimo enciklopedija – mama, mes dar tik brošiūrėlės šalia tavęs. Tačiau kiekvieną dieną į mūsų gyvenimo knygas tu įklijuoji po nauja lapą su naujomis idėjomis, naujais gyvenimo paaiškinimais, naujais receptais ir puikiais lietuviškais keiksmažodžiais. Velniai griebtų, aš labai myliu savo mama!
Šis tekstas dalyvauja rašinių konkurse konkursas.htm"="">konkursas.htm"" target="_blank">„Kodėl mano mama pati geriausia?“. Papasakokite istoriją, kuri atskleistų, kuo ypatinga jūsų mama, ir laimėkite jai „Ozo“ dovanų čekius. Jūsų laiškų (pageidautina – ir mamos nuotraukos) iki gegužės 5 d. laukiame adresu konkursai@lrytas.lt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
