Išgirdus žodį „vaikystė“, man pasigirsdavo lentpjūvės garsas, skaisčiai spengia vasara, gal kokia aštunta valanda ryto, gieda, kleketuoja gaidžiai, išbėgu basomis į kiemą, išgąsdinu močiutę, šunį paglostau, pasislepiu palėpėj, ar po stalu, ar spintoj (ten vėliau rausiu dantis, kai man bus šešeri), name trys žmonės ir aš visur…
Taip praeidavo nerūpestinga vaiko diena.
O kai užmigdavau prasidėdavo košmarai (taip maniau iki tol, kol braškių lauke mamytė papasakojo stulbinančią mano trumpo gyvenimo istoriją, tada man buvo dešimt metų). Visada stebėjausi jos kantrybe ir ryžtingumu net septynerius metus slėpti tai, ką visada žinojau, sapnavau, į ką visi vaikai baksnojo pirštais, sakydami: „Tavo mamytė senesnė už mūsų močiutę“. Manau, mums abiems dėl to kartais buvo nepatogu.
***
Įsivaizduoju, kaip sėdi mano būsima mamytė stotelėj, laukia septinto troleibuso, šalia sėdi vaikų namų virėja, laukia to paties troleibuso, kurio paskutinė stotelė – vaikų namai. Moterys pradeda šnekučiuotis. Greičiausiai virėja paklausia mamytės, kokių tikslų vedina ji atsibeldė iš Suvalkijos į Kauną ir ko gi jai prireikė vaikų namuose. Mamytė, ko gero, trumpai nupasakoja savo gyvenimo tragediją ir prisipažįsta ieškanti berniuko įsivaikinti vietoj žuvusio sūnaus, kad pabėgtų nuo nykumos ir beprasmybės tuščiuose namuose. Dar užsimena, jog norėtų tokio vaiko, kuris neturi jokių giminaičių, būtų niekam nereikalingas, kad ateityje nekiltų problemų dėl globos. Tad virėja užsimena apie mane ir taip sužadina mamytės smalsumą, kurio vedina ji pirmą kartą mane aplanko.
Vėliau, kai sutikau ją, pamenu tik tiek, kad pagaliau kažkas mane pradėjo lankyti, atnešdavo saldainių, žaislų, rūbelių.
***
Kaip motiną, aš ją labai užjaučiau. Iš keturių pagimdytų vaikų, užaugino du. Pirmasis mirė būdamas kūdikis – greičiausiai nuo plaučių uždegimo, o jauniausias žuvo būdamas 21 metų, avarijoje. Šis su žmona laukėsi sūnaus, kurio jis taip ir neišvydo. Jis žuvo tais pačiais metais, kuriais aš gimiau.
Viename iš savo eilėraščių esu apdainavusi mūsų palėpę, kur daug metų kabojo mamytės žuvusio sūnaus kareiviška uniforma ir kruvinas kostiumas, kurį vilkėjo tą lemtingą dieną. Kostiumas, ačiū Dievui, buvo saugiai paslėptas, na, o kareivio uniforma buvo viena iš mano mėgstamiausių atrakcijų. Kai tik likdavau viena namuose, reaktyviniu greičiu šaudavau į palėpę matuotis uniformos. Apsirengus išdidžiai pražygiuodavau porą garbės ratų, kad visi medaliai sužvangėtų ir, padėjus viską į savo vietas, leisdavausi žemyn ieškoti kitokios veiklos.
Kita slapta misija būdavo saldainių paieškos. Kai tik misija būdavo įgyvendinta, galėdavau ramiai gyventi kokią savaitę. Tėčio taip pat nepamiršdavau, prigriebdavau ir jam saldainį kitą. Tiesa, vieną dieną teko mesti šį reikalą, po to, kai spintoje tarp rankšluosčių mamytė aptiko plastikinį maišelį, pilną saldainių „rūbelių“. Supratau, jog teks laukti švenčių. Mamytė irgi suprato, su kuo turi reikalą ir kad gyvenimas nebus nuobodus.
P.S. Mamytė mano gimimo dieną savo noru pasitraukė iš gyvenimo. Ant vainiko užrašiau: „Visada man išeinant laimindavai mane – Laiminu Tave, mamyte“.
Šis tekstas dalyvauja rašinių konkurse mama-pati-geriausia-mama-pati-geriausia-konkursas.htm"="">konkursas.htm"" target="_blank">„Kodėl mano mama pati geriausia?“. Papasakokite istoriją, kuri atskleistų, kuo ypatinga jūsų mama, ir laimėkite jai „Ozo“ dovanų čekius. Jūsų laiškų (pageidautina – ir mamos nuotraukos) iki gegužės 5 d. laukiame adresu konkursai@lrytas.lt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
