Žiūrėjau per televizorių „Viasat History“ kanalą. Rodė Antrojo pasaulinio karo dokumentiką. Vienas karo korespondentas buvo daug filmavęs. Ir viena scena – sustoja užsidegęs tankas. Atsidaro liukas, iš jo, jau degdamas, visas apimtas liepsnų, iššoka kareivis. Jis šaukia: „Mama“ kelias minutes, kol jį apleidžia gyvybė. Jis nešaukė draugės, sesers, tėvo... Jis šaukė mamą, kuri priglaustų, išgelbėtų nuo skausmo, kuri taip mokėjo švelniomis rankomis išgydyti nubrozdintą kelį, nugriuvus nuo dviratuko, nubraukti ašarą, apglostyti ir nuraminti.
Ši scena mane persekioja jau keletą metų. Tiek įstrigo tas kareivio šauksmas... Kol neateina tokia minutė nežinom, nesusimąstom, kas brangiausia, kas svarbiausia, kas reikalingiausia. Mylimieji išduoda ir palieka, vaikai užauga ir gyvena savo gyvenimus, augina savo vaikus. Medžiai užauga, paukščiai išskrenda ir vėl parskrenda, dienos keičia viena kitą čia pravirkdamos lietumi, čia nušvisdamos saule. Mes jų neskaičiuojam, kartais stumiam jas kaip sunkius akmenis, kartais laukiam tik rytojaus, algos, naujo susitikimo, naujos meilės... Pamirštam pasakyti gerą žodį, padovanoti šypseną, atsiprašyti, nors jautiesi teisus. Bent jau su išeinančiais, nes kitos dienos gali nebūti, kitos progos gali nebūti.
Kai buvau maža, galvodavau: „Mama, tavo skaudūs žodžiai lyg aštrios adatos sminga į mano mažą širdelę, neskaudink manęs, mano širdelėj jau seniai nebeliko nesužeistos vietos..“ Bet niekada to neištariau garsiai. Buvau kalta dėl to, kad lyja, kad nelyja, kad jai bloga nuotaika ir dar nežinia dėl ko. Nesupratau, galvodavau: negi aš tokia bloga? Kol močiutė paaiškino – mama norėjo sūnaus, o gimiau aš... Kai sūnus gimė, visą dėmesį ir meilę skyrė jam.
Metai bėgo, galvodavau – niekam nėra taip blogai kaip man... Dabar jau daug panašių istorijų skaitau.
Kai iš brangiausio žmogaus – mamos – išgirsdavau, kad esu ne jų lizdo paukštis, esu kitokia nei jie – nebūdavo labai linksma... O juk tiek patys genai klaidžioja mūsų venomis, tokiomis pačiomis melsvai pilkomis akimis žvelgiam į dangų ir žemę.
Aš klaidžiodavau laukais, žaisdavau su gėlėmis, skaitydavau naktimis...
Jau suaugusi priminiau tai mamai, o ji man atsakė: „Ko iš manęs, darbų nuvargintos, kokio švelnumo ir dėmesio, norėjai?“ Bet sūnui to netrūko...
O mama mėgo švytėti, būti geriausia, gražiausia, darbščiausia, šauni audėja, virėja, viskas pas mus turėjo būt tik labai gerai. Ir, žinoma, buvo. Tik nebelikdavo laiko man...
Kažkada prieš vedybas pasakė: „Aš savo mamai nesiguodžiau ir iš tavęs nenoriu nieko girdėt apie tavo problemas“. Vieną tik kartą pasakiau, kad sunku, kad noriu skirtis su vyru, pasakė: „Ne, man bus gėda prieš kaimynus“. Slėpiau, kad išsiskyriau, iki jos laidotuvių.
Ji mirė anksti – 55-kerių. Vėžys... Prieš mirtį sėdėdavo pasodėje, žiūrėdavo į žydinčias obelis. O paskui dienos lėkė vis greičiau į nebūtį, slaugėm ją namuose, kad nebūtų liūdna ligoninėje, ir man įstrigę jos žodžiai: „Niekad nemaniau, kad man prireiks tavo pagalbos..“
Tą sunkią vasarą sukilusios visos nuoskaudos, tarsi akmenį į vandenį įmetus, neleidusios prabilti, baimė būti nesuprastai. Aš laukiau jos žodžių, ji – tikriausiai - mano... Aš jaučiausi teisi, įskaudinta, ji tikriausiai irgi... Taip užsitrenkė durys visiems laikams, užverstos nuoskaudų, nemeilės, nesusikalbėjimų akmenimis...
Išeidama mama pasakė: „Net jei ir nenorėsi, privalai nešioti gedulą... dėl kaimynų“. Viskas turėjo būt kaip privaloma – dėl kaimynų... Žinau, išeidama gailėjo manęs, rūpinosi, kaip susiklostys mano gyvenimas, todėl paprašiau buvusio vyro, jis sutiko, nuvažiavom kartu, kad parodytume, jog susitaikėm, kad jai būtų ramu.
Bet nebuvo ištarti tie tikri žodžiai, kurių tikrai reikia. Dabar žinau, kad kasdien turim sakyti artimiesiems, kokie jie mums brangūs, kaip juos mylim. Ir tik praėjus mėnesiui po jos mirties, stovėdama prie jos kapo, supratau – visos nuoskaudos ištirpo, viską atleidau.
Aš tikrai laukiau, kad mama prabiltų, kad išeidama ką nors pasakytų... Bet esu dėkinga jai už tai, kad pati žiūriu į žydinčius sodus, tolimas žvaigždes ar lietų, kad šita žeme vaikšto mano sūnūs ir mano anūkai. Be jos nebūtų ir jų...
Šis tekstas dalyvauja rašinių konkurse konkursas.htm"="">konkursas.htm"" target="_blank">„Kodėl mano mama pati geriausia?“. Papasakokite istoriją, kuri atskleistų, kuo ypatinga jūsų mama, ir laimėkite jai „Ozo“ dovanų čekius. Jūsų laiškų (pageidautina – ir mamos nuotraukos) iki gegužės 5 d. laukiame adresu konkursai@lrytas.lt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
