Žinoma, sveikatos problemų nepavyko išvengti, todėl medicinos seserys tuomet juokaudavo, kad dėl įvairiausių Mamai paskirtų vaistų, turėčiau būti pakrikštyta Vaistinėle. Po didelių mudviem tekusių šio laukimo išbandymų, gimiau dviem su puse mėnesio per anksti ir svėriau tik pusantro kilogramo. Mama ligi šiolei prisimena, kad buvau labai mažytė, todėl rankų ir kojų pirštelių nebuvo galima įžiūrėti. Dėl stipraus pridusimo gimdymo metu visas kūnelis buvo tamsiai mėlynos spalvos. Kadangi, medikų įsitikinimu, turėjau greitai mirti, skubiai buvau pakrikštyta Giedrute. Tačiau Mama nė akimirkai netikėjo, kad negyvensiu. Išgyvenau.
Praėjus keletui mėnesių Mamos džiaugsmą pakeitė nerimas, nes negalėjau apsiversti lovelėje, pajudinti galūnių, atgniaužti kumštelių. Tėtis taip pat pastebėjo, kad mano akelės visą laiką nukreiptos aukštyn. Mama, nelaukdama gydytojų verdikto, dieną ir naktį masažavo mano rankas ir būtent dėl šių pastangų dabar galiu gražiai rašyti, dirbti, naudotis kompiuterio klaviatūra.
Galimos diagnozės paieškos truko ilgiau nei pusantrų metų, o galiausiai žinia smogte smogė – cerebrinis paralyžius. Išgirdus šį medicininį nuosprendį Mamai sustojo širdis ir pediatro kabinete ją teko gaivinti. Po to pasipylė nauji gąsdinimai, kad nevaikščiosiu, nekalbėsiu, neprotausiu.
Net tomis juodomis akimirkomis mano Mama neprarado tikėjimo, o jos pastangos mane lavinti ir ugdyti davė vaisių, nes dar neturėdama ketverių pradėjau skaityti. Pirmoji knyga „Vyturėlis“ man atstojo tuomet dar nepažintą pasaulį. Šią knygelę, Mamos teigimu, mokėjau mintinai.
12 mokyklos lankymo metų turėjau praleisti mokoma namuose, nes sovietinėse mokyklose mokytis vaikams su judėjimo negalia buvo uždrausta įstatymu. Bet labai gerai pamenu, kaip mokiausi skaičiuoti Mamos suklijuotus spalvotus drugelius, kaip dainuodavome liaudies dainą „Žemė kėlė žolę...“, kaip drauge su tėčiu keliaudavome į netoliese veikiantį knygyną naujų knygų pirkti.
Bėgant metams priartėjo ir baigiamieji egzaminai. Visas susikaupusias baimes, aišku, išsklaidė Mama, tvirtindama, kad viskas bus gerai. Nors draugai ir giminės abejojo mano galimybėmis mokytis, aš gavau atestatą su pagyrimu ir įstojau į Vytauto Didžiojo universitetą studijuoti anglų filologiją. Viskas atrodė savaime suprantama. Kaip gi galėjau nuvilti Mamą, kuri manimi tikėjo?
Studijos nebuvo lengvos, nes buvau viena pirmųjų studijuojančių neįgaliųjų. Dėstytojams ir studentams dar reikėjo suvokti, kad neįgalus žmogus yra visavertis.
Būta ir ašarų, ir skausmo, ir džiugesio, ir vilties. Baigiau bakalauro ir magistro studijas. Vėliau išvykau porai metų dirbti vertėja Belgijos sostinėje Briuselyje. Džiaugiausi, kad tuo laiku Mama ir Tėtis buvo greta. Kartu aplankėme Italiją, Prancūziją, Portugaliją. Norėjau smagiais įspūdžiais gražinti dalelę amžinosios dukters skolos. Mano Mama mane net nufotografavo Lurdo Dievo Motinos šventovės fone, nes ji visada tikėjo mano ateitimi ir Dievo planu mūsų visų gyvenime.
Dabar studijuoju Tarptautinių santykių doktorantūroje, iššūkių netrūksta. Kai kasdienybėje susiduriu su neigiamu žmonių požiūriu ir atvira diskriminacija dėl negalios, stengiuosi niekada nepasiduoti. Tai darau dėl savo brangios ir mylimos Mamos.
Šis tekstas dalyvauja rašinių konkurse konkursas.htm"="">konkursas.htm"" target="_blank">„Kodėl mano mama pati geriausia?“. Papasakokite istoriją, kuri atskleistų, kuo ypatinga jūsų mama, ir laimėkite jai „Ozo“ dovanų čekius. Jūsų laiškų (pageidautina – ir mamos nuotraukos) iki gegužės 5 d. laukiame adresu konkursai@lrytas.lt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
