Jei jau kalbant apie pilvus, pati esu pagimdžius du vaikus. Nesiginsiu – šiek tiek papildomų kilogramų turiu. Tačiau ne tiek, kiek moterys, kurios verkia dėl savo pilvukų. Joms tikrai yra galimybė savarankiškai pasigražinti. O man, deja, nepavyks pačiai.
Kai buvau 19 metų, trūko apendicitas (dėl kurio skausmų iki tol pusmetį važinėjau į klinikas, bet nieko nenustatė). Pusmetis po operacijos pradėjo kauptis lašinukai apie randą, nors svoris nekito. Kai laukiausi, prognozavo labai sunkų nėštumą, tačiau laksčiau iki pat gimdymo. Atsirado šiek tiek strijų, kurias suvokiu kaip natūralų dalyką, ne pasaulio pabaiga.
Kiek ėjau per 13 metų pas gydytojus, visi, pamatę mano pilvą, reguodavo maždaug taip: „O, Dieve, kas tave taip subjaurojo“. Patikėkit, ašaros buvo kaskart po tokio pasakymo...
Tačiau tikrai neverkiu, kad pasaulis prarado spalvas. Jei man lemta su tokiu pilvu gyventi – tegul. Užtat turiu du nuostabius vaikus ir puikų vyrą.
P.S. Laišką siunčiu daugiau ne dėl noro „už dyką“ pasioperuoti, o norėdama parodyti, kad yra ir tikrai blogiau atrodančių pilvų, kurių tik dietom nepamažinsi...
Rūta dalyvauja pokyčių konkurse konkursas.htm"="">konkursas.htm"" target="_blank">„Turiu paslaptį - droviuosi savo kūno“. Pasidalinkite savo istorija ir laimėkite galimybę pasikeisti! Klinika „Grožio chirurgija“ jūsų pasikeitimus parems 3000 litų. Jūsų laiškų su nuotraukomis laukiame adresu konkursai@lrytas.lt
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
