Bet kartais būnu laimingas. Laimingas tada, kada pasineriu į sapnų pasaulį. Ir tad grįžtu į dieną, kada pasaulis man nusidažė visomis spalvomis. Tai buvo maždaug prie ketverius metus. Netikėtai internete susipažinau su mergina. Simpatiška, gražių plaukų, dieviškos šypsenos. Ir putlute. Tai mane varė iš proto. Už mane jaunesnė, bet tai nebuvo svarbu. Tarsi naujametinis stebuklas, nes gimtadienis gruodžio 31-ąją.
Viskas rutuliojosi kaip gražiam romantiniam filme. Beprotiška meilė, aistra, švelnumas. Viskas kaip didžiausiam sapne. Kasdien gražūs žodžiai, ilgi pokalbiai, nuostabios akimirkos ir fantastinės šypsenos. Galbūt per daug saldu, bet viskas taip būna.
Ir nežinau, kas suveikė mano viduje, bet po mėnesio mes tapome pora. Aš iš pajūrio, todėl jos vardas mane sužavėjo. Gintarė - dieviškas vardas.
Ir taip vieną, jau gana vėsoką, lietingą dieną aš sėdėjau stotyje laukdamas autobuso į Šiaulius. Parašiau jai laiškelį tarsi prisiminimą. Nuoširdžiai pasakius, truputį bijojau, nes dar niekada neteko važiuoti pas merginą į kitą miestą per naktį. Nusipirkau laikraštį, keletą kryžiažodžių žurnalų ir laukiau.
Kadangi dar nebuvau nebuvęs Šiauliuose, man padėjo pusseserės vyras. Jis iki vedybų gyveno Šiauliuose ir su dukra važiavo aplankyti mamos.
Atvažiavo autobusas. Įsėdęs susiradau malonesnę vietą ir pradėjau džiaugtis, kad po maždaug 3 valandų būsiu ten, kur svajojau atsidurti nuo pat pirmosios pažinties minutės. Bet kuo toliau, tuo labiau darėsi sunku, nes galvoje sukosi įvairios mintys. Ir jos buvo tiek malonios, tiek ne.
Kartais parašydavau jai norėdamas paklausti, ką ji veikia ir panašiai. Laikas slinko lėtai ir tai, kuo toliau, tuo labiau mane veikė. Nepadėjo nei laikraštis, nei kryžiažodžiai. Bet viskas gyvenime turi pabaigą. Taip buvo ir su kelione.
Atvažiavęs išlipau ir supratau, kad dabar bus pati gražiausia diena mano gyvenime. Paskambinau Gintarei ir pasakiau, kad jau atvažiavau. Po keleto akimirkų pamačiau ją. Priėjau ir pasisveikinau. Ji atsistojo ir pažiūrėjo į mane. Tas žvilgsnis buvo keistas. Kodėl - supratau tik vėliau. Apkabino mane ir pabučiavo.
Jaučiausi labai laimingas, nes tai buvo mano svajonė. Vos mums išėjus iš stoties Gintarė man padovanojo savo tris nuotraukas. Jos ir dabar yra mano stalčiuje. Pokalbis ėjosi neblogai, o ir susikaustymo nesijautė. Nuėjome į kažkokią aikštę ir norėjome nusifotografuoti, deja, fotoaparatas buvo išsikrovęs.
Žinoma, mes dėl to nenuliūdome ir nusprendėme kažkur tai nueiti. Užėjome į Dviračių muziejų. Juokavome, viskuo domėjomės. Gintarė papasakojo, kad mes pora, ir tai - mūsų pirmasis pasimatymas. Darbuotojos pasakė, kad mes - graži pora ir palinkėjo sėkmės mums. Tai paglostė širdį.
Išėję iš muziejaus patraukėme į miestą, užsukome į kvepalų parduotuvę. Gerai prisimenu, kad joje jauteisi kaip žuvis vandenyje. Tu žvalgeisi ir pamatei vienus kvepalus, kurie tau patiko. Ir po kurio laiko tu juos gavai.
Tai jau buvo priešpaskutinė vieta mieste, kurioje mums teko apsilankyti. Visą tą laiką mus lydėjo gera nuotaika ir abipusis švelnumas. Meilė liejosi per kraštus.
O tada mes nuėjome į parką. Čia aš tau pateikiau dar vieną staigmeną - laišką. Tu, žinoma, jį perskaitei ir mane pabučiavusi pasakei, kad tau labai patiko. Kur jis dabar - nežinau, galbūt jo išvis nebėra. Sėdėjom ant suolelio ir džiaugėmės tomis akimirkomis, kai esame vienas kito glėbyje. Tai buvo pasakiškos akimirkos nuostabaus grožio parke. Tiesiog sėdėjom ir tylėjom. Tam, kas mus tą akimirką siejo, nereikėjo jokių žodžių. Vėlesniuose mūsų santykiuose tų žodžių buvo daug ir kartais nemalonių.
Bet amžinai mes ten negalėjome sėdėti. Po truputį gamtą užvaldė tamsa ir mes išėjome į stotelę, kad galėtume nuvažiuoti pas tavo močiutę. Tai buvo konspiracinis planas. Bet prieš tai užsukome į parduotuvę ir apsipirkome, atmintyje išliko tik šokoladas. Jos močiutes namuose viskas buvo lyg sapne.
Branginau kiekvieną kartu praleistą akimirką ir vis tave stebėjau. Tu buvai mano gražiausias gyvenimo žmogus. Užlipome kartu į antrą aukštą ir likome tik dviese. Vienu momentu parėjo močiutė ir juokais pamoralizavo, kad neprisidarytume vaikų. Žinoma, tu mane apgynei. Norėjai, kad kitų akyse aš būčiau pats geriausias, švelniausias, nuoširdžiausias.
Buvo daug įvairių juokingų dalykų ir veiksmų, bet tai liks už kadro, nes asmeniniai dalykai tikrai nepapuoš šio darbo. Tu atsirėmei į mane ir mes kalbėjomės apie mūsų ateitį. Turėjusią būti gražią ateitį. Dabar tu ją kuri su kitu žmogumi ir linkiu tau beprotiškai didelės laimės. Pasakėm vienas kitam daugelį gražių, šiltų meilės kupinų žodžių. Tavo skruostu nubėgo ašaros.
Paskambinom mano mamai, tu papasakojai, kaip mane myli, kaip mes gražiai leidžiam laiką. Bet viskas gyvenime turi pertrauką, taip ir mus išskyrė naktis. Miegojau labai gerai ir kietai. Aišku, prieš miegą mes pabuvome vienas kito glėbyje ir šildėmės savo meilės šiluma.
Rytas išaušo gražus. Tu supykai, kad tavęs nepabučiavau iš ryto, bet man visa tai buvo nauja. Labai nauja. Tu atėjai pas mane į lovą ir aš tave šildžiau bei leidau pasidžiaugti paskutinėmis akimirkomis kartu. Juk po keleto valandų man teks išvažiuoti namo ir lauks ilgas laikas, kai nebebusime kartu.
Tiesiog tylėjome ir branginome laiką, kuris mums liko. Bet minutės ištiksėjo ir apsirengę išėjome. Einant tu sutikai mokytoją ir jai mane pristatei, buvai labai laiminga. Tu mane palydėjai į stotį, pabučiavai ir išėjai.
Didžiulis skausmas apėmė širdį, kad reikia išsiskirti, ašaros bėgo skruostu. Taip baigėsi pirmas mūsų pasimatymas. Pasimatymas, kokio daugiau jau nebebus.
Kad ir kaip gaila būtų, toliau viskas buvo vis šalčiau ir skaudžiau.
***
Žinote tą svaiginantį meilės jausmą, kai, regis, kojomis nesieki žemės? Patyrėte meilės romaną, kurio negalite pamiršti? Kartais pagalvojate, kad jūsų santykių istorija galėtų būti knygos ar filmo dalimi? Kviečiame papasakoti savo istoriją, dalyvauti konkurse ir laimėti „Lonas“ prizus.
Jūsų istorijų iki laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Tvarkinga lietuvių kalba parašytas istorijas publikuosime rubrikoje „Bendraukime“. Plačiau apie konkurso sąlygas skaitykite konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"="">konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"" target="_blank">čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
