Vieną kartą tai įvyko, likau viena su dviem mažamečiais vaikais. Nežinojau, kaip toliau reikės gyventi, atrodo viskas neįdomu, nuobodu, tik žinojau, kad reikia stengtis dėl vaikų. Nors atsirado mylimas darbas ir nuoširdūs kolegos, tačiau vakarais nebuvo šalia to, kuriam galėtum pasipasakoti, pasiguosti ar tiesiog prisiglausti.
Ir vieną dieną, tai buvo savaitgalis, tiesiog ploviau laiptinėje laiptus, kai pro mane praėjo simpatiškas vyriškis. Pagalvojau: iš kur čia jis, juk mano laiptinėje jis negyvena.
Kitą dieną vėl sutikau laiptinėje, jis pasisveikino.
O vieną vakarą kaimynė pakvietė arbatos. Ateinu pas ją,o ten tas pats vyriškis cepelinais vaišinasi. Nustebau. Pasirodo, jis remontavo kitos kaimynės butą, o ši kaimynė iš mandagumo pavaišino cepelinais. Taip ir pradėjome bendrauti.
Mano gyvenimas pasikeitė. Dabar jau 6 metai, kai turiu šalia mylimą žmogų.
***
Žinote tą svaiginantį meilės jausmą, kai, regis, kojomis nesieki žemės? Patyrėte meilės romaną, kurio negalite pamiršti? Kartais pagalvojate, kad jūsų santykių istorija galėtų būti knygos ar filmo dalimi? Kviečiame papasakoti savo istoriją, dalyvauti konkurse ir laimėti „Lonas“ prizus.
Jūsų istorijų iki laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Tvarkinga lietuvių kalba parašytas istorijas publikuosime rubrikoje „Bendraukime“. Plačiau apie konkurso sąlygas skaitykite konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"="">konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"" target="_blank">čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
