Pirmoji rimta meilė, pirmi rimti santykiai, įsipareigojimai, nerimas, pavydas, džiaugsmas, ilgesys, pirmas rimtas ir skaudus išsiskyrimas... Praėjo jau 7 metai, kai tu mane palikai... Išėjai pas jį, bet visą laiką žinojau, kad tai – tik kerštas man. Dabar tu jau penkeri metai kaip ištekėjusi, bet vis dar sulaukiu tavo SMS žinučių.
Visus tuos penkerius metus įtikinėji mane, kad vis dar myli, kad padarei klaidą, kad nori skirtis. Bet, mažute, taip aš tave prisimenu vakarais tokiais kaip šis, taip tu man esi labai brangus žmogus, visada gali atsiremti į mano petį, bet mes būsim TIK draugais, pačiais geriausiais draugais...
Hmm... Ką gi, gili depresija, nemigo naktys , netgi pradedu rašyt dienoraštį... Visai netikėtai į mano gyvenimą įžengia ji. Keliais metais vyresnė, nepriekaištinga figūra, geras humoro jausmas, įdomus pokalbiai visomis temomis, šviesūs plaukai ir mėlynos akys... Aš įsimylėjau...
Trys mėnesiai rojuje, 90 vakarų ir beveik tiek pat naktų kartu, skaniausia kava į lova, nepakartojami siaubo filmų seansai (oj, kokia jautri Tu buvai), telefone nespėjame trinti SMS žinučių.
Prisimenu, kaip vieną šiltą vasaros nakty sėdėdami ant stogo sugalvojom vardus beveik visoms žvaigždėms, kaip džiaugėsi močiutė gėlių turgelyje, kai man pardavė visas tik ką nuskintas geltonas tulpes (jos buvo tavo mėgstamiausios)...
Rytas. Tavo akys kažką slepia? Išvažiuoji? Pasiūlymas? Spręsti man? Aš negaliu spręsti už tave, negaliu tau trukdyti. Tu verki... Dar savaitė rojaus, nebepaleidžiame vienas kito nė sekundei. Žinau, kad atstumas – ne kliūtis, bet... Susitarėm, kad kada nors dar susitiksim...
Hmmm... Praėjo metai, santykiai atšalo, pradžioje buvo sunku, bet vėliau susivokėm, kad gyvenimas tęsiasi.
Ką gi laikas bėgo ir atėjo laikas dar vienai meilei, susižavėjimui, prisirišimui... Viskas prasidėjo nuo nekaltų pasivažinėjimų naktinėmis Vilniaus gatvėmis, „statoilinės“ kavos, nuoširdžių pokalbių ir liūdnų išsiskyrimų. Iš karto pajautėme vienas kitam simpatiją. Bet pradėjau suprasti, kad tavyje aš tiesiog ieškau to, ką praradau. Pasirodo, tu ieškojai to paties ir pirmoji pasakei „ate“. Aš tau tik iš toli pamojau.
Po to bandei teisintis, vėl iš tavo lūpų skambėjo žodis „myliu“, bet akys sakė, kad pati nebežinai, ko nori. Kai paskutinį kartą matėmės, pasakėme vienas kitam „iki“ , nes puikiai žinau, jog mes dar susitiksim. Tu esi nuostabus žmogus, bet puikiai supranti, kad tau reikia ne manęs, aš tai žinau dar geriau.
Hmmm... 10 metų, 10 metų klajonių, bet tik dabar suvokiu, ko aš visą tą laiką ieškojau, žinau, ką aš visą tą laiką mylėjau visa širdimi. Visą laiką buvome šalia vienas kito. Mūsų žvilgsniai susitikdavo, mūsų akys kalbėdavo. Žinai, Angele, aš žinau, kad Tu žinai... Aistra? Ne, tai ne tik aistra, tai – meilė, tikra tyra meilė.
10 metų apsimetinėjom, kalbėjom akimis, virpėdavom nuo kiekvieno netyčinio prisilietimo, kartu šypsojomės, kartu liūdėjom, palaikėm vienas kitą bet kokioje situacijoje. Tik dabar supratau, kad per tuos metus nebuvo dienos, kad negalvočiau apie Tave, nebuvo nė sekundės, kad matydamas Tavo šypseną nesišypsočiau, nebuvo nė vienos nakties, kad pamatęs Tavo ašaras miegočiau, nebuvo dienos, kai neištariau pats sau Tavo vardo...
Ačiū Tau, kad esi. Myliu TAVE, mano Angele.
Tai dar ne pabaiga.
***
Žinote tą svaiginantį meilės jausmą, kai, regis, kojomis nesieki žemės? Patyrėte meilės romaną, kurio negalite pamiršti? Kartais pagalvojate, kad jūsų santykių istorija galėtų būti knygos ar filmo dalimi? Kviečiame papasakoti savo istoriją, dalyvauti konkurse ir laimėti „Lonas“ prizus.
Jūsų istorijų iki lapkričio 11 d. laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Tvarkinga lietuvių kalba parašytas istorijas publikuosime rubrikoje „Bendraukime“. Plačiau apie konkurso sąlygas skaitykite konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"="">konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"" target="_blank">čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
