Mano šeima atsikraustė į vieną į nedidelį Lietuvos miestelį iš kitos šalies. Mama seniai norėjo čia grįžti gyventi, į tėviškę, kur ji gimė ir užaugo.
Taip jau atsitiko, kad būdama dar jauna ji išvažiavo pagal jaunimo programas dirbti į Rusiją, ten susikūrė šeimą ir pagimdė 3 vaikus.
Lietuviškai namuose nebuvo kalbama, nes draudė tėtis. Priežastis? Nenorėjo, kad mes bendrautume kalba, kurios jis nesupranta. Bent taip mums vaikams buvo paaiškinta.
Naujoje vietoje aš pritapau labai greitai. Kalbos barjeras buvo nebaisus, daugelis žmonių mokėjo rusiškai, be to, jaučiau stiprų čia gyvenančios giminės palaikymą.
Kaip visi jauni žmonės, labai mėgdavau vaikščioti į šokius. Pirmi šokiai čia, Lietuvoje, man nepatiko. Pripratau šokti ratuku, kartu su visu jaunimu vienoje krūvoje. O čia – nematytas dalykas: turi sėdėti ir laukti, kol tave koks berniukas pakvies pašokti. Ir jeigu niekam nepatikai, tai gali prabūti visą vakarą nepajudėjusi.
Tris dainas tyliai prasėdėjau kampelyje. Viduje jau pradėjo kilti nepasitenkinimas tokia šokių sistema, ir kai jau ruošiausi eiti namo su mintimis „Kur demokratija? Kur moterų teisės? Aš – ne prekė turguje, kad sėdėčiau ir laukčiau, kada mane kas išsirinks“, pastebėjau manęs link einantį jaunuolį. Vaje, pagalvojau, ne mano skonio, storokas ir nelabai gražus. Bet šokti sutikau. Vieną šokį sušokome, kitą. Nesodina atgal ant suolo, bet ir nešnekina.
Pradėjome šokti lėtą šokį, jaučiu, dreba tas mano kavalierius, mano ranką vos nulaiko, suprakaitavo visas vargšas. Pagaliau kažko paklausė. Aš jam: „Nesuprantu lietuviškai, gal moki rusiškai kalbėti?“ Jis atsakė, kad nelabai. Na, nelabai tai nelabai. Visą vakarą taip su juo ir prašokome tylėdami.
Šokių pabaigoje laužyta kalba paaiškino, kad nori palydėti iki namų. Sutikau manydama, kad daugiau tai tu manęs nepamatysi.
Kaipgi aš klydau... Ar čia likimas taip sutvarkė, ar jis tiesiog užsispyręs buvo, bet mes su juo pradėjome draugauti. Dažnai tiesiog tyloje, susikinę rankomis vaikščiodavome iki paryčių. Kažką aš kalbėdavau, jis linkčiodavo pritardamas galva, kažką jis pasakodavo, o aš apsimesdavau, kad suprantu jį. Dabar net juokas ima, kaip mes bendravome.
Sugebėjome įsimylėti nesuprasdami vienas kito kalbos. Tikrai meilei kartais nereikia žodžių. Po to, kai pramokau lietuviškai, jo paklausiau, kodėl kalbų mokykloje nesimokė. Į tai jis man juokdamasis atsakė: „Aš visada maniau, kad rusų kalbos man neprireiks, nes rusų armijoje tarnauti nesiruošiau, su rusais bendrauti taip pat, pamokose man trejetus tik iš gailesčio ir parašydavo.“
Bet, kaip tyčia, išėjo viskas atvirkščiai. Savo laiką mes dažnai leisdavome ne tik vieni, bet ir draugų kompanijoje. Vienas jaunuolis buvo ypač geras mūsų draugas. Jis turėjo motociklą „Java“, kurį įsigijo iš savo uždirbtų pinigų.
Su šypsena atsimenu, kaip jis mokė mane jį vairuoti. Pasodina priekyje, parodo, ką spausti, atsisėda iš nugaros ir praktiškai pats ir vairuoja. Kur aš ten išlaikysiu savo plonytėmis rankomis tokį prietaisą. Neįmanoma. Bet užtat kokia kieta jaučiausi – neva moku vairuoti motociklą.
Su savo būsimu vyru mes draugavome 2 metus. Po to jis išėjo į armiją. Jam grįžus susituokėme ir mums gimė du nuostabūs sūnūs. Mūsų bendras draugas kažkokį laiką dar su mumis bendravo, po to išvažiavo gyventi į Ameriką ir daugiau mes apie jį nieko negirdėjome.
Praėjo 24 metai mūsų gražios santuokos. Maniau, kad gyvenimas nusisekė, kol vieną dieną vyras nesusirado meilužės. Baisu net įsivaizduoti, kokius jausmus tuo metu patyriau.
Niekaip negalėjau suprasti, kodėl vyras taip mane įskaudino. Beveik tuo pat metu, kai vyko tragedija mūsų šeimoje, socialiniame tinkle radau laiškelį iš Amerikos nuo seno draugo, kuris kažkada mane mokė vairuoti motociklą. Jame jis rašė, kad visą gyvenimą mane mylėjo, tik nedrįso prisipažinti, nes matė, kad myliu kitą.
Prie laiško pridėjo nuotrauką, iš kurios šypsosi graži mergina, jo dukra, pavadinta mano vardu...
***
Žinote tą svaiginantį meilės jausmą, kai, regis, kojomis nesieki žemės? Patyrėte meilės romaną, kurio negalite pamiršti? Kartais pagalvojate, kad jūsų santykių istorija galėtų būti knygos ar filmo dalimi? Kviečiame papasakoti savo istoriją, dalyvauti konkurse ir laimėti „Lonas“ prizus.
Jūsų istorijų iki lapkričio 11 d. laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Tvarkinga lietuvių kalba parašytas istorijas publikuosime rubrikoje „Bendraukime“. Plačiau apie konkurso sąlygas skaitykite konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"="">konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"" target="_blank">čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
