Kai jį sutikau, man tebuvo 14 metų ir jis buvo kunigas. Tuo metu artėjo Kalėdos, ir jis kalėdojo po butus, šventindamas butus ir visa kita. Jau tada, kai Jis peržengė mūsų namų slenkstį, pajutau jam nepaprastus jausmus. Pašventinęs namus jis mane pabučiavo, nuo tada supratau, kad Jis man kažką reiškia, o aš – Jam.
Tuomet mūsų keliai trumpam išsiskyrė, bet kitą sykį susitikome atsitiktinai, nes buvau įnikusi į burtus, būrimais adatom ir pan. Buvau tarsi apsėsta, ir tai matydama mama mane atvedė pas jį. Aš vėl jį pamačiau, man tada buvo jau 15 metų. Jis liepė mamai išeiti ir jai išėjus mane karštai apkabino. Ir nieko daugiau nebeliko, tik tyli pauzė, laikas sustojo, o mūsų tylą išblaškė kažkur už sienos besiblaškanti Jo šeimininkė.
Man to užteko, kad visiškai Jį įsimylėčiau, pajutau išsilaisvinimą iš savo priklausomybių, ydų. Namo ėjau pakylėta, nejausdama žemės paviršiaus. Pradėjau dažniau lankyti bažnyčią ten, kur Jis kunigavo. Matydamas mane Jis visuomet nusišypsodavo, per išpažintis mes aptardavome ne tik mano nuodėmes, bet ir tai, kas Jam rūpėdavo, mano gyvenimą, mano kasdienybę.
Deja, atėjo laikas, kai Jis turėjo išsikelti į kitą bažnyčią, man tuo metu buvo labai liūdna ir susitaikyti buvo sunku, liūdėjo ir visi žmonės, nes Jis buvo nepaprastas žmogus. Bet išvykdamas Jis davė žinoti, kur bus, kur lauks. Negalėdavau dažnai ten nuvykti, bet visuomet per šeimininkutę man perduodavo linkėjimų ir visokių kvietimų į renginius, kur jis būdavo.
Žinoma, aš tuo pasinaudodavau ir vykdavau ten, juolab kai tie renginiai vykdavo mano mieste. Mūsų žvilgsniai susitikdavo net ir per mišias, mūsų akių kontaktas nenutrūkdavo, kol kas nenutraukdavo.
Pradėjau dažniau lankytis Jo bažnyčioje, o vieną sykį per išpažintį Jam papasakojau labai skaudžią savo gyvenimo detalę, kuri mane sekiojo ir neleido ramiai gyventi. Tai buvo gili mano sielos ir kūno žaizda, kurią Jis visiškai išgydė savo tobulumu, tobulais pasisakymais ir vis bandydamas iš manęs išpešti paslaptį, kuri ir taip buvo akivaizdi, bet norėjo tai išgirsti iš mano lūpų. Tačiau aš tylėjau, nes bijojau būti atstumta, bijojau netekti to gražaus laiko, kuris buvo iki šiol.
Bet vieną sykį Jis, pasivadinęs mano mamą, iš jos gražiai išpešė tiesą, nes tik mama žinojo tikrus mano jausmus Jam.
Mama net nemokėjo nupasakoti, kokia buvo Jo reakcija, aš truputėlį pykau ant mamos, nes savo jausmų aš tikrai niekada nebūčiau Jam atskleidusi. Bet ji teigė, kad Jo reakcija buvo teigiama ir šiek tiek nustebusi. Jis liepė man ateiti ir pasikalbėti. Virpančia širdimi taip ir padariau. Atsisėdome šalia vienas kito ir vėl stojo tyla. Ir aš Jam tyliai pasakiau: „Aš Jus myliu...“
Tuomet pajutau, kaip Jo lūpos artėja prie manęs ir susilieja su manosiomis. Aš apsvaigau ir pajutau, kad manęs nebeliko, aš virpėjau ir laiko nebeliko. Jis man padėkojo, jog aš esu, jog Jį myliu.
Dar ilgai jutau Jo kvapą ant savo lūpų, darbe nejutau darbo, tik plazdenančius drugelius pilve.
Mes susitikinėdavome, bet ne taip dažnai. Bijojau Jam atsibosti, norėjau, jog Jis manęs pasigestų, man patiko, kai bažnyčioje susitikdavo mūsų žvilgsniai, kai eidavome susikibę už rankų, o ypač, kai mūsų bučiniai kartodavosi, bet ribos neperžengdavome.
Aš jutau, kad ir taip einame per nuodėmę, aš norėjau išlaikyti tą skaisčią, tyrą meilę savo prisiminimuose.
Jis man padovanojo kelionę į Italiją, į pasaulines Jaunimo dienas. Kur ir vėl man padarė staigmeną pats ten pasirodydamas ir man mirktelėdamas akį.
Šiandien jau esu sukūrusi šeimą, o Jis giliai širdyje vis dar užima man labai svarbią vietą. Mes dar susitinkame, bet labai retai, tačiau žvilgsniai vis dar tie patys, vis dar dalydamas komuniją taria mano vardą, laimina mano vaikus.
***
Žinote tą svaiginantį meilės jausmą, kai, regis, kojomis nesieki žemės? Patyrėte meilės romaną, kurio negalite pamiršti? Kartais pagalvojate, kad jūsų santykių istorija galėtų būti knygos ar filmo dalimi? Kviečiame papasakoti savo istoriją, dalyvauti konkurse ir laimėti „Lonas“ prizus.
Jūsų istorijų iki lapkričio 11 d. laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Tvarkinga lietuvių kalba parašytas istorijas publikuosime rubrikoje „Bendraukime“. Plačiau apie konkurso sąlygas skaitykite konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"="">konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"" target="_blank">čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
