Pauliaus tėvai atvažiavo pas savo vienturtėlį kaip tik jo gimtadienio išvakarėse. Įlingavo į bendrabučio kambarį nešini didžiuliu tortu ir pilnais maisto krepšiais – studentai juk amžinai alkani! Pašokau, norėdama sprukti laukan, tačiau mama kreipėsi į mane vardu ir sulaikė. Nenustebau, nes žinojau, kad Paulius labai artimas su savo tėvais, tad ir informacijos apie mane, naująją merginą, tikriausiai, jiems netrūko.
Netrukus stalas jau buvo apkrautas namie keptomis vištomis ir nuostabiausiais vyniotiniais. Net nepajutau, kaip pradėjau viską tvarkyti, dėlioti į vietas. Išsiliejus kompotui pašluosčiau grindis... Taip buvau išauklėta, negalėjau sėdėti ir laukti, kol man bakstels pirštu ar pastums ką nors padaryti.
Štai toks buvo mano pirmasis susitikimas su Pauliaus tėvais. Tiesą sakant, tylaus ir santūraus tėvo tada aš net nepastebėjau. Į akis labiau krito perdėtai mandagi, pedantiška, visur šniukštinėjanti, viskuo besidominti ir besirūpinanti mama. Manoji buvo visiška priešingybė, ir, tiesą sakant, aš jas nesąmoningai palyginau ir net spėjau pagalvoti, kad vien dėl Pauliaus mamytės „saldumo“ (tokie žmonės manęs niekada nežavėjo) teks pasidairyti kito vaikino. Nes obuolys nuo obels...
Kai susipažinau su Pauliumi, jis kaip tik laižėsi savo širdies žaizdas – prieš keletą mėnesių jį buvo palikusi mergina. Besaikis rūkymas, užsisklendimas savyje, apatija varė tėvus į neviltį. Pradėjusi bendrauti su Pauliumi aš jaučiau ir mačiau, kad jis kasdien tampa vis linksmesnis, žvalesnis, vėl pradeda džiaugtis gyvenimu. Šiuos pasikeitimus, be abejonės, pastebėjo ir tėvai. Todėl kaip įmanydami jie stengėsi rodyti dėkingumą ir dėmesį man – savo sūnaus „dvasios gydytojai“...
Po savaitgalio atvažiuodamas iš namų Paulius visada man atveždavo kokią nors tėvų įduotą dovanėlę: mamos iškeptą pyragėlį, šiltas kojinaites, šokoladą... Per šventes sulaukdavau dar didesnių dovanų. O neilgai trukus Paulius pradėjo prašyti, kad bent retkarčiais sutikčiau savaitgalius praleisti jo tėvų namuose.
Mano tėvai buvo išsiskyrę, o mama gyveno kitame Lietuvos krašte, tad ją aplankydavau labai retai ir savaitgalius dažniausiai leisdavau mažame bendrabučio kambarėlyje. Pauliaus ir jo tėvų kvietimui atsispirti buvo tiesiog neįmanoma. Pirmą kartą jie patys atvažiavo mūsų pasiimti, tad nori nenori teko sėstis į automobilį ir važiuoti kartu.
Atsidūriau labai keblioje situacijoje. Negalėjau atsisakyti, nors širdis visiškai į tuos namus netraukė. Tiesą sakant, net ir Paulius dėl tokio perdėto jo mamos lipšnumo man pamažu darėsi nemielas. Jaučiausi taip, lyg jau nebe aš pati sprendžiu, su kuo, kada ir kur man būti. Viską už mane (kaip, beje ir už abu savo šeimos vyrus) nuspręsdavo Pauliaus mamytė. Mes net valgyti ir gerti turėjome tiek, kiek norėjo ji.
Tačiau mūsų širdims įsakinėti ji negalėjo. Ir jau per patį pirmąjį apsilankymą švara, prabanga ir... taisyklėmis tviskančiuose jų namuose aš pajutau, kad ne tik Paulius stengiasi įsitaisyti kuo arčiau manęs. Algirdas – jo tėvas – buvo man labai dėmesingas ir malonus. Ir jei Pauliaus mama savo dirbtinu elgesiu mane nuo savęs stumte stūmė, tai tėvas traukė taip, kad nei kojomis, nei sveiku protu atsispirti tam negalėjau. Kaskart vis labiau žavėjausi jo santūrumu, protu, vidine ramybe, erudicija.
Užaugusi be tėvo, troškau atsiremti į tvirto ir patikimo žmogaus petį, jaustis trapi, silpna, mylima ir... lepinama. Troškau su kaupu pasiimti tai, ko man daugelį metų trūko.
Algirdas mano jaunystei taip pat nebuvo abejingas. Pavargęs nuo nesibaigiančių žmonos nurodinėjimų, kiekvieną žingsnį ir judesį kontroliuojančio rūstaus žvilgsnio, jis griebėsi manęs, kaip skęstantis griebiasi šiaudo. Jau pirmąjį vakarą, veždamas į bendrabutį (tuose namuose nakvoti atsisakiau), Algirdas uždėjo tvirtą savo delną ant mano rankos. Nepatraukiau savosios. Širdis daužėsi kaip išprotėjusi. Ir aš supratau, kad man nereikalingas joks Paulius, joks mamytės sūnelis, kad trokštu būti šalia šito rimto ir patikimo žmogaus, šalia subrendusio ir patyrusio vyro.
Be ilgų preliudijų ir be jokių sąžinės skrupulų mudu su Algirdu tapome vienas kitam neaprėpiamu ir nuostabiu pasauliu. Atsidaviau jam visa savo širdimi ir visu kūnu. Jaučiau, kad ir Algirdas brangina mane lyg patį didžiausią turtą, lyg netikėtai surastą lobį. Jis lyg vaiką vedė mane į dar nelabai pažįstamą suaugusiųjų pasaulį, kantriai ir švelniai dėstė man gyvenimo pamokas, leido man būti ir neklusniu, aikštingu vaiku, ir pasakų princese, ir valdove, ir net nieko nesigėdijančia gašlia ištvirkėle. Kaskart sugalvodavau sau vis kitokį, nepakartojamą amplua.
Susitikinėjome beveik kasdien, buvome beprotiškai laimingi. Dėl Algirdo aš net sutikau pasilikti nakvoti jų namuose, tačiau ilgainiui pradėjo erzinti Pauliaus bučiniai ir troškimas visiškai suartėti su manimi. Jis pasilikdavo mano kambaryje, stengdavosi įsiropšti į mano lovą... Aš delsiau, atsikalbinėjau, įrodinėjau jam, kad seksas įmanomas tik po vestuvių. O tuoktis Paulius dar nenorėjo, mums abiems viso labo buvo vos po dvidešimt.
Taigi mudviejų santykiai grėsmingai artėjo bedugnės link. Nepatenkinti buvom abu. Matyt, nemokėjau apsimetinėti. O Paulius buvo išlepintas, nekantrus ir įpratęs greitai gauti visus pageidaujamus „žaisliukus“ berniukas. Įtampą akimirksniu pajuto mama. Na, ir prasidėjo... Nesuprasdama ir norėdama išsiaiškinti, kas vyksta, ji ėmė kaišioti savo ilgą nosį į mūsų reikalus, sielas ir sąžinę, pamokslauti ir aiškinti gyvenimo tiesas, persekioti ir šnipinėti, tikrinti mobiliuosius telefonus ir net užrašų knygeles.
Algirdas nervinosi, po ilgos pertraukos vėl pradėjo rūkyti. Supratau, kad pavydas padarė nuosavą sūnų pačiu didžiausiu jo konkurentu, pačiu baisiausiu priešu. Bet jis nieko nesistengė keisti, tik blaškėsi ir be paliovos rūkė, maldavo, kad nepalikčiau jo, o pats tebebuvo it erkė įsikibęs į savo valdingosios žmonos sijoną. Dabar suprantu, kad jos tiesiog... bijojo.
Šitaip kankinomės beveik ištisus metus. Ir kasdien aš vis giliau grimzdau į priklausomybės nuo savo meilės ir aistros liūną. Kaip alkoholikai trokšta išsiblaivyti ir daugiau niekada neimti į rankas taurelės, o išsiblaivę vėl prisigeria iki sąmonės netekimo, taip ir aš troškau išsivaduoti iš šitos beviltiškos meilės, šitos beviltiškos situacijos, o tuo pačiu kas akimirką stverdavausi už Algirdo pažadų, maldavimų, už savo vilties kibirkštėlių ir nuostabių prisiminimų.
Apleidau mokslus, galutinai be jokio paaiškinimo atstūmiau Paulių, užsisklendžiau savyje. Naktimis ilgai neužmigdavau, o užmigusi sapnuodavau baisiausius košmarus. Praradau apetitą ir labai sublogau, tapau irzli ir pikta. O Algirdas kaip tikras nesubrendėlis vis dar neįstengė atsakyti už savo poelgius, tik kiekvieną kartą kone verkdamas maldavo, kad jo nepalikčiau, nes... be manęs visas jo gyvenimas nebetektų prasmės.
Algirdo žmona tuo metu sekė kiekvieną jo žingsnį ir vieną dieną viską išsiaiškino. Ji susekė mus, sučiupo „nusikaltimo vietoje“, tad gintis ar neigti nebuvo jokios prasmės. Be to, man būtų buvę žema tai daryti. Buvau tokia jauna ir tokia naivi, kad galėjau išdidžiai pakėlusi galvą mosuoti jausmų kardu ir apginti savo meilę nuo viso pasaulio blogio. Blogiausia, kad visiškai nereikėjo to daryti: mano akivaizdoje Algirdas net seilėdamasis prašė žmonos atleidimo ir prisiekinėjo. Ech, geriau neprisiminti...
Dabar stengiuosi negalvoti apie pirmąją, didžiąją savo gyvenimo meilę ir nespėlioti, ar Algirdas buvo nuoširdus, ar tik virtuoziškai pasinaudojo mano jaunyste ir naivumu, pamindamas net savo vienturčio sūnaus jausmus ir pasitikėjimą. Žinau, kad žmona jam atleido, ir suprantu, kad už tą atleidimą jis moka tikrai nemažai.
Žinau, kad dabartinis jų gyvenimas panašus į suskilusios puodynės klijavimą, bet ta puodynė jau niekada nebebus tokia, kokia buvo. Tačiau jie patys tokį gyvenimą pasirinko. Esu tikra, kad visi keturi esame nelaimingi. Bet laikas eina ir gydo žaizdas.
***
Žinote tą svaiginantį meilės jausmą, kai, regis, kojomis nesieki žemės? Patyrėte meilės romaną, kurio negalite pamiršti? Kartais pagalvojate, kad jūsų santykių istorija galėtų būti knygos ar filmo dalimi? Kviečiame papasakoti savo istoriją, dalyvauti konkurse ir laimėti „Lonas“ prizus.
Jūsų istorijų iki lapkričio 11 d. laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Tvarkinga lietuvių kalba parašytas istorijas publikuosime rubrikoje „Bendraukime“. Plačiau apie konkurso sąlygas skaitykite konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"="">konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"" target="_blank">čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
