Taip, taip, žinau turėčiau nepamiršti, jog tuo metu aš turėjau draugą, tačiau nuo pirmos akimirkos, kai pamačiau Tave, mano gyvenime nebeegzistavo joks kitas vyras. Mūsų santykiai jau senai nebevedė į ateitį, o Tu buvai tas žmogus, kuris privertė mane suprasti, ko iš tiesų savo gyvenime trokštu!
Mūsų pirmas išsiskyrimas buvo liūdnesnis už čiulbančių paukščių giesmę ir atrodė, jog niekada Tavęs nebepamatysiu... Bet aš grįžau, grįžau išsiilgus tų spindinčių akių, to iki širdies gelmių pažįstamo juoko. Mūsų pirmas šokis, pirmas rankų susikibimas...
Norėjau, jog niekada nepaleistum mano rankos... Ir Tu visad ją laikei. Laikei, kai šokau iš laimės, kai verkiau įsikabinus pagalvę, laikei net ir tada, kai atrodė, jog mūsų mažyčiai pykčiai mus išskirs. Laikei, kai tvirtai apsisprendžiau būti Tavo amžinai.
Ar pameni tą akimirką, kai nusprendėme būti kartu? Atrodė, kad aplink mus nieko nėra. Tik tu ir aš. Visada taip ir buvo. O ar pameni, kaip man pasipiršai? Pasakei, jog tai - ne pats romantiškiausias pasipiršimas. Bet žinai ką?! Jis buvo tobulas! Aš ir Tavo dovanotas žiedelis iki šiol esam neišskiriami draugai.
Mano sienas iki šiol puošia nuotraukose įamžintos akimirkos. Juk kiekviena iš jų turi savo istoriją!
Viskas, kas gerai, ne visuomet taip ir pasibaigia... Deja, vieną dieną Tu palikai viską, palikai svajones, palikai viską, kas buvo išgyventa, palikai visus norus ir viltis. Tiesiog išėjai ir pasakei - NEBEMYLIU!
Tą akimirką jutau, kaip žemė slysta iš po kojų, kad viskas, dėl ko stengėmės, sudužo į mažas šukes... Bandžiau jas suklijuoti, bet be Tavęs man neišeina. Žinai, savo ateitį aš visad piešdavau ryškiomis spalvomis, ir kiekvienas gyvenimo pateiktas išbandymas man kaskart duodavo progą tapyti savo ateities paveikslą iš naujo į jį įliejant dar daugiau spalvų.
Išplėšdavau po lapą ir imdavausi naujo. Nepatikėsi, pasibaigė popierius, ir dažai uždžiuvo... Teptukas nebepaklūsta būdamas mano rankose, o ir ką piešti aš nebežinau. Nebeskiriu žalios nuo geltonos. Viskas nusidažė pilkais atspalviais. Tokiais, kokiais nusidažo vėlyvas ir be galo niūrus ruduo...
Bet žinai, vieną spalvą dar prisimenu - raudona. Tai - širdies spalva! Tos pačios širdies, kuri plaks dėl Tavęs, kol gyva!
***
Žinote tą svaiginantį meilės jausmą, kai, regis, kojomis nesieki žemės? Patyrėte meilės romaną, kurio negalite pamiršti? Kartais pagalvojate, kad jūsų santykių istorija galėtų būti knygos ar filmo dalimi? Kviečiame papasakoti savo istoriją, dalyvauti konkurse ir laimėti „Lonas“ prizus.
Jūsų istorijų iki lapkričio 11 d. laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Tvarkinga lietuvių kalba parašytas istorijas publikuosime rubrikoje „Bendraukime“. Plačiau apie konkurso sąlygas skaitykite konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"="">konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"" target="_blank">čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
