Ankstyvojoje vaikystėje ir pradinėje mokykloje klasės draugai mane vadino švelniai: meškute. Kai verkdavau, mama ramindavo ir sakydavo, kad esu pati gražiausia mergaitė pasaulyje, kad „kūdenos“, kurių kojos ir rankos panašios į pagaliukus, yra apgailėtinos ir niekam nepatrauklios. Kraipydavausi prieš veidrodį stengdamasi tuo patikėti, bet kitą rytą mokykloje išgirdusi save šaukiant meškute, vėl tapdavau sau atgrasi.
Sulaukus paauglystės draugai buvo itin žiaurūs ir negailestingi: sukandu dantis prisimindama visus epitetus, kuriuos jie kaip etiketes man priklijuodavo mokykloje ar kieme - būtų negražu ir nepadoru tokius žodžius parašyti žurnalo puslapyje... Niekada nelinkėjau nieko bloga tiems, kas taip skaudžiai mane įžeidinėjo ir žemino, bet esu tikra, kad nelabai liūdėčiau išgirdusi, jog ir jiems teko bent maža dalelė patyčių, kurias jų dėka ištvėriau aš.
Tiesa, visada buvo užjaučiančių ir mėginančių mane palaikyti bei paguosti, buvo abejingų, kurie nei pritarė patyčioms, nei užjautė, buvo veidmainių, kurie į akis kalbėjo paguodžiamus žodžius, o už akių kaip įmanydami šaipėsi ir apkalbinėjo. Kartą sužinojau, jog mergaitė, kurią laikiau geriausia savo drauge, bendrauja su manimi tik todėl, kad jai taip patarė mama: esą tokia draugystė jai būsianti naudinga, nes greta neišvaizdžios draugės ji pati atrodysianti gražesnė, šaunesnė... Taigi, iš pradžių tik neapkentusi savęs vėliau išmokau dar ir nepasitikėti žmonėmis.
Rūbai, panašūs į maišus
Lyg tyčia, man besimokant aštuntoje klasėje, iš mokyklos buvo išgyvendintos rudosios uniforminės mergaičių suknutės. Na ir prasidėjo... Kiekviena stengėsi sublizgėti pačiomis nuostabiausiomis spalvomis. Vyko tikros lenktynės: kurios sijonukas dailesnis, džinsai įmantresni, bateliai įspūdingesni (kokia laimė, kad tuo metu dar nebuvo madingos kelnės pažemintu liemeniu ir nuogos bambos)...
Mano rūbai buvo panašūs į maišus: „gelbėjimo ratus“, juosiančius mano pilvą, stengiausi slėpti po ilgomis plačiomis palaidinukėmis, o į juodus džinsus, iš kurių neišlįsdavau, ko gero, būtų tilpusios dvi pačios didžiausios klasės pamaivos...
Gyvenimas tapo tikra kančia, kai visos klasės mergaitės pradėjo draugauti su berniukais. Tikriausiai, neverta net sakyti, kad į mane nežiūrėjo nė vienas! Net akiniuoti moksliukai, kuriems taip pat tekdavo nemaža porcija „šauniųjų“ bendraamžių patyčių, nekreipė į mane nė menkiausio dėmesio. Jie verčiau dūsavo dėl meilės be atsako klasės gražuolėms, nei bent akies krašteliu žvelgė į mane.
Pro kambario langą matydavau, kaip mano mokyklos mergaitės vaikščioja žydinčių kaštonų alėja susikibusios už rankų su savo vaikinais, girdėdavau, kaip juokiasi ir krykštauja jų erzinamos arba vėliais vakarais tyliai nukaukši kulniukais lydimos iš diskotekų, o pati sėdėdavau apsikrovusi meilės romanais ir jau net nesvajojau, kad kada nors gyvenime kaip mano skaitomų romanų herojėms ir man bus lemta patirti meilę.
Numesti kilogramai sugrįždavo bumerangu
Paklausite, ar nesistengiau atsikratyti man kančią keliančių kilogramų? Stengiausi. Perskaičiau šimtus rekomendacijų norinčioms sulieknėti. Išleidau krūvas pinigų stebuklingoms tabletėms. Laikiausi dietų, nevalgiau saldumynų, duonos, bulvių, mėsos... Nė kąsnio į burną neėmiau nuo 18 valandos, užsidariusi kambaryje iki devynių prakaitų dariau alinančius fizinius pratimus, myniau treniruoklį. Gyvenau pusbadžiu. Galiausiai net marinau save badu.
Ir tada iš tiesų pavykdavo numesti 2-3 kilogramus svorio, bet jie akimirksniu bumerangu sugrįždavo pas mane atgal. Tiesą sakant, aš net nesuspėdavau tais pradingusiais kilogramais pasidžiaugti. O parduotuvėse – kaip ir iki tol – ieškodavau 58 dydžio rūbų. Esu tikra, kad nė viena pasaulio moteris nenorėtų atsidurti mano vietoje. Ko gero, net ir už pinigus, net ir trumpam laikui nesutiktų tapti manimi.
Išleistuvės tapo patyčių vakaru
Kai baigiau mokyklą, ilgai sprendžiau klausimą, ar man dalyvauti išleistuvių vakare. Troškau tyliai niekam nematant pasiimti brandos atestatą ir pasislėpti nuo viso pasaulio savo mažame kambarėlyje, kur vienatvėje išliejau tiek daug graudžių sielvarto ašarų.
Vis dėlto į išleistuvių vakarą nuėjau. Įkalbėjo mama. Įrodinėjo, kad ta diena bus nuostabi, ir kad ją prisiminsiu visą likusį gyvenimą.
Mama neklydo: tos dienos tikrai negaliu užmiršti. Tačiau toli gražu ne todėl, kad ji būtų buvusi nuostabi.
Visų pirma einant į atestatų įteikimo iškilmes teko apsivilkti į dvivietę palapinę panašią suknutę – žinojau, kad atrodau su ja klaikiai, tačiau pasirinkimo neturėjau.
Antras smūgis man buvo smogtas tuomet, kai užlipus į sceną išgirdau pašaipos ir pasibjaurėjimo kupiną mišraus abiturientų choro gausmą, o stypčiodama su aukštakulniais bateliais net ir pati jaučiau, kaip traukiančiai žiūrinčiųjų žvilgsnius siūbuoja mano krūtys...
Trečias smūgis – kai išleistuvių puotos įkarštyje prišokę įsiaudrinę klasės vaikinai per jėgą ištempė mane į šokių aikštelę ir stengėsi pasidaryti sau pramogą stebėdami, kaip aš šoku „paskutinį (ir pirmą...) mokyklinį valsą“... Nepamenu, kaip nematydama per ašaras kelio basa parskuodžiau namo. Ir negaliu suskaičiuoti, kiek dienų ir naktų virpėjau prisimindama šią „nuostabią“ dieną.
Svarsčiau, ar iš viso verta gyventi, jei kiekviena diena atneša man nepakeliamas kančias ir marias sielvarto ašarų.
Tačiau diena keitė dieną, kartu su plėšomais kalendoriaus lapeliais į priekį teko žingsniuoti ir man. Įstojau į universitetą, išvykau į kitą miestą. Pakeitus aplinką ir atsiribojus nuo mane skaudinusių žmonių tarytum palengvėjo. Tačiau veidrodžiai ir parduotuvių vitrinos egzistavo toliau, ir juose aš vis dar matydavau savo kankinantį atvaizdą...
Studijos padėjo pakeisti požiūrį į save
Tačiau studijų metais likimas man galų gale tapo gailestingas: bendrabučio kambaryje apsigyvenau su mergina, kuri savo optimizmu ir linksmumu sugebėjo užkrėsti ir mano į pesimizmą linkusią asmenybę. Pamažu pradėjau suprasti, kad kur kas svarbiau už išvaizdą yra žmogaus vidinis grožis, žinios ir išprusimas; pamažu pradėjau pamilti save, pasitikėti savimi ir vietoje ašarų dėl nelemtų savo kilogramų ėmiau džiaugtis kieme paraudusiais klevais, rasotais ryto voratinkliais, priklydusio kačiuko švelnumu ir kvapniu arbatos puodeliu žvelgiant pro lietaus glostomą langą.
Be to, puikią pamoką man davė neįgaliojo vežimėlyje sėdintis vaikinukas: matydavau, kaip jis važiuoja ilgais universiteto koridoriais, pasidėjęs ant kelių keletą knygų, nesugniuždytas ir rimtas, siekiantis užsibrėžto tikslo. Tapo gėda, kad būdama sveika, galėdama pati save aptarnauti ir savimi pasirūpinti, buvau tokia didelė zyzlė...
O tuomet, tarytum mostelėjus burtų lazdele, sumažėjo ir mane varstydavusių aštrių praeivių žvilgsnių lavina. Niekas tarsi nekreipė į mane jokio dėmesio, tarsi nepastebėjo, kad esu kitokia nei dauguma žmonių, ir galų gale pradėjau nejausti paniekos žmonių žvilgsniuose, kai jie pamatydavo mane valgant, tarsi jei jau esi apkūnus, tau apskritai nevalia imti kąsnio į burną.
Ir storuliai gali mėgautis gyvenimu
Mokslai sekėsi kaip iš pypkės. Dalyvavau studentų „Erasmus“ programoje ir metams laiko išvykau tęsti studijas Italijoje. Atsidūriau nuostabioje šalyje, nuostabiame Perudžos mieste, tarp nuostabių žmonių. Ir ten staiga praregėjau, kad pasaulis pilnas storulių, kurie puikiai jaučiasi važinėdami motoroleriais, dėvėdami atvirus rūbus, valgydami ledus karštą dieną senųjų mūrų pavėsyje, taškydamiesi vėsiu fontanų vandeniu ir laikydamiesi už rankų autobusų stotelėse.
Pamačiau, kad iš žmonių žvilgsnių pradingo pasibjaurėjimas ir panieka, kad vis dažniau pastebiu man skiriamą atvirą ir paprastą šypseną, o tuo pačiu pajutau buvimo čia ir dabar palaimą. Tokia laiminga dar niekada nesijaučiau.
Po pusmečio aš jau neblogai kalbėjau itališkai. Ir puikiausiai supratau, kad vaikinui, vardu Simone, mano mėlynos akys yra gražiausios pasaulyje, o 95 manieji kilogramai nesukelia jokių nepatogumų nei maudantis jūroje, nei valgant itališką pastą, nei renkantis naujus, į maišus nepanašius, rūbus. Džiaugiausi kiekviena nauja diena, gėriau į save mane supančių žmonių nuoširdumą, mėgavausi tuo, kad nesu išskiriama iš kitų, kad manęs nepalydi pašaipūs žvilgsniai. O tada net ir vaizdas parduotuvių vitrinose man jau neatrodė toks pasibaisėtinas kaip anksčiau.
Su Simone dabar vaikštinėjame susikibę už rankų, ir aš jaučiu, kaip mano gyvenime pildosi pačios nuostabiausios paauglystės svajonės. Jau tikiu, kad net ir būdama storulė galiu būti mylima ir vertinama ne už savo išvaizdą. Esu tikra, kad net ir grįžusi į piktų žmonių pilną Lietuvą aš jau būsiu kitokia: laiminga, kupina optimizmo, pasitikinti savimi ir drąsiai sutinkanti praeivių žvilgsnius.
Gyvenimas vis dėlto nuostabus.
***
Žinote tą svaiginantį meilės jausmą, kai, regis, kojomis nesieki žemės? Patyrėte meilės romaną, kurio negalite pamiršti? Kartais pagalvojate, kad jūsų santykių istorija galėtų būti knygos ar filmo dalimi? Kviečiame papasakoti savo istoriją, dalyvauti konkurse ir laimėti „Lonas“ prizus.
Jūsų istorijų iki lapkričio 11 d. laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Tvarkinga lietuvių kalba parašytas istorijas publikuosime rubrikoje „Bendraukime“. Plačiau apie konkurso sąlygas skaitykite konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"="">konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"" target="_blank">čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
