Tuomet aš iš Vilniaus važinėjau dirbti į Šiaulių universitetą dėstytoju, o Gintarė dirbo Panevėžyje. Atvažiavęs apsistodavau pas moteriškę, kurios kaimynystėje, kaip paaiškėjo vėliau, gyveno mano busimieji uošviai.
Kartą atvažiavęs sužinojau, kad moteriškės nebus, o raktą turiu pasiimti iš kaimynų. Turbūt taip buvo lemta, nes Gintarė tądien nedirbo ir buvo grįžusi pas tėvus.
„Laukiau dėstytojo, kuriam turėjau perduoti raktą. Įsivaizdavau maždaug 50 metų, pliktelėjusį vyrą. Todėl buvau labai nustebusi, kai atidariusi duris pamačiau jauną, simpatišką vaikiną. Iš nuostabos tuomet net paklausiau, ar jis tikrai tas dėstytojas ir jam patikinus, kad taip, nusijuokiau, kad tuomet aš kažko nemoku“, - prisiminė žmona.
Po šio susitikimo mes daugiau kaip mėnesį siuntinėjome vienas kitam linkėjimus per kaimynę, kol jai tai nusibodo ir ji davė mano telefono numerį Gintarei. Jai pasakė, jog turi būtinai paskambinti, nes ji sutarė dėl konsultacijos, nors iš tiesų nieko panašaus nereikėjo.
Nuo tos dienos prasidėjo mūsų draugystė, po pusantrų metų mes tapome vyras ir žmona, o dabar auginame sūnelį.
Žmona jau nebesako, kad meilė negali ateiti ir pasibelsti į duris. Išties nežinosi, už kurių durų ji tavęs laukia.
Abu dabar juokiamės, kad dėl mūsų pažinties kaltas Almanto išsinuomoto buto raktas.
***
Žinote tą svaiginantį meilės jausmą, kai, regis, kojomis nesieki žemės? Patyrėte meilės romaną, kurio negalite pamiršti? Kartais pagalvojate, kad jūsų santykių istorija galėtų būti knygos ar filmo dalimi? Kviečiame papasakoti savo istoriją, dalyvauti konkurse ir laimėti „Lonas“ prizus.
Jūsų istorijų iki lapkričio 11 d. laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Tvarkinga lietuvių kalba parašytas istorijas publikuosime rubrikoje „Bendraukime“. Plačiau apie konkurso sąlygas skaitykite konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"="">konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"" target="_blank">čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
