Sutrikau – tais laikais mobiliųjų telefonų dar nebuvo, o ir automobilius turėjo nedaugelis. Žinojau – mama lauks, o kelias tolimas. Ką daryti? Begalvojant sustojo automobilis, paklausė – pavėlavai? Vos ne verkdama atsakiau – taip. Man buvo 17 metų. Įsėdau, paklausiau, kur jūs važiuojate? Atsakė, kad ten ir ten. Būtent ten, kur man reikėjo.
Pasakiau, kaip gerai, jus pats Dievas atsiuntė. Pasakiau ir paraudau. Nes vaikinas buvo gana jaunas, kaip paskui paaiškėjo – 25 metų. Jau baigęs universitetą.
Pradėjome kalbėtis, jis man atrodė nerealus, gražus, protingas, išsilavinęs. Nuliūdau, supratau, kad aš ne jam. Juk aš – tik paprasta kaimo mergaitė. Pasipasakojau, kad rašau eiles, padeklamavau. Pagyrė, pasakė, kad eilės – tikros, iš širdies.
Taip nesinorėjo, kad kelionė baigtųsi, bet artėjome prie tikslo. Iki mano gyvenvietės buvo likę tik 26 kilometrai. Jis paklausė, ar aš turiu vaikiną, atsakiau jau koketiškai. Tad pasiūlė nueiti miestelyje į kavinukę išgerti kavos. Sutikau. Po to sėdėdami mašinoje kalbėjomės, kalbėjomės... Mums atrodė, kad mes pažįstami labai seniai. Pasiūlė susitikti, kai atvažiuos į tą pusę, sutikau.
Dieve, kokia jaučiausi laiminga. Manimi susidomėjo šitoks vaikinas. Papasakojau tetai, bet ji suabejojo: „Oi, vaikeli, kažin ar tik nebus vedęs.“ Susitikinėjome po du tris kartus per savaitę.
Buvo pirmasis bučinys, kurio neįmanoma pamiršti, kada širdis skrenda drugeliu ir grįžti nebenori. Jis sakė, kad aš jam labai patinku, vėliau – kad jam labai brangi. Ir kažko labai liūdnas darėsi vis labiau. Nemėgino manęs suvilioti, buvo tik svaigūs bučiniai.
Aš jį mylėjau kiekviena savo kūno ir kraujo dalele. Taip praėjo 4 mėnesiai. Vežė gėlių, saldainių. Sakė, kad jam sunku su manimi skirtis. Po to nesirodė visą mėnesį, neskambino. Labai liūdėjau, verkiau.
Vėl skambutis – paprašė susitikti. Skraidžiau. Kai jį pamačiau, žemė iš po kojų išslydo. Supratau – kažkas negerai. Iš besišypsančio gražaus jauno vaikino liko šešėlis. Virpančiom lūpom paklausiau, kas atsitiko. Jis paprašė nieko nesakyti, tik leisti jam kalbėti ir nepertraukti, kol nebaigs.
Stingdančiu balsu pradėjo. Kad draugavo su mergina, kol nesusipažino su manimi, kai pasakė jai, kad sutiko merginą, kuri jam brangi, ji pasakė esanti nėščia, laukiasi jų kūdikio. Kalbėjo, o ašaros riedėjo skruostais. Aš sustingusi klausiausi. Kai baigė, pažiūrėjo į mane, paėmė už rankų, paklausė – ką daryti?
Tęsė: tėvai reikalauja vesti, bet širdis neklauso, nemyli jos, myli tik mane.
Pravirkome abu kaip maži vaikai. Susiglaudę mašinoje išsėdėjome vos ne visą naktį. Paklausė dar kartą – ką daryti? Verkdama ir netikėdama tuo, ką sakau, ištariau – vesk ją, tu privalai, ten tavo vaikas, jis nekaltas.
Aš žinojau, ką tai reiškia, pati užaugau be tėvo, tik su mama. Baisu, kai esi benkartas.
Išvažiavau studijuoti į Šiaulius. Stengdavausi dažnai negrįžti, kadangi trūko lėšų. Jau buvau baigusi studijas, kai sužinojau, jog jis išsiaiškino, kad vaikas buvo ne jo, apgavo. Išsiskyrė, nes jo žmona pradėjo gyventi su vaiko biologiniu tėvu.
Jis mėgino manęs ieškoti, bet mama išvijo. Taip ir nesurado laimės. Žuvo avarijoje.
Praėjo jau daug metų. Sukūriau šeimą, pati užauginau tris atžalas. Bet nebebuvo niekas man toks brangus ir mielas kaip šis žmogus.
Bet jei laikas sugrįžtų atgal, vis tiek liepčiau vesti. Dėl vaiko. Nors myliu jį net dabar rašydama šias eilutes, su ašaromis akyse prisimenu jo veidą, kuris liks manyje iki mirties. Kai turiu galimybę, uždegu žvakelę, padedu raudonų rožių ant kapo žmogaus, kurį mylėjau ir mylėsiu visą savo gyvenimą.
Jam sukurtas eilėraštis.
Krauju savu nuplausiu kraują aš,
Krauju savu suvilgysiu tau lūpas.
Krauju savu, nuplausiu negandas visas,
Kad tik nebūtumei tu liūdnas.
Nusišypsok, prašau tavęs,
Liūdėt neverta ir nereikia.
Šypsena tavo mane laimėn nuves,
Ji man tiek daug džiaugsmo teikia.
Bet liūdesys tarytumei šešėlis,
Jis temdo džiaugsmą tavyje,
Štai, pažiūrėk, raudonos gėlės,
Krauju dažytos gėlės.
Tau – jos pražydo manyje.
***
Žinote tą svaiginantį meilės jausmą, kai, regis, kojomis nesieki žemės? Patyrėte meilės romaną, kurio negalite pamiršti? Kartais pagalvojate, kad jūsų santykių istorija galėtų būti knygos ar filmo dalimi? Kviečiame papasakoti savo istoriją, dalyvauti konkurse ir laimėti „Lonas“ prizus.
Jūsų istorijų iki lapkričio 11 d. laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Tvarkinga lietuvių kalba parašytas istorijas publikuosime rubrikoje „Bendraukime“. Plačiau apie konkurso sąlygas skaitykite konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"="">konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"" target="_blank">čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
