Kažkas suvirpėjo širdyje, bet tada dar nebuvo matyti jokio ženklo, kuris galėtų reikšti kažką ypatingo. Tik tos mėlynos akys...tos paslaptingos akys, visuomet tylinčios ir bijančios prabilti. Akys, palikusios jos gyvenime tiek daug klausimų, kad nebeužtektų ir likusio gyvenimo rasti atsakymų į juos.
Mėlynos akys viską pradėjo nuo stebėjimo. Jos žinojo nuo pat pradžių kaip joms elgtis, kaip joms iš lėto prisijaukinti žalias akis. Stebėti ir giliai kažką savyje mąstyti – tai du ginklai, kuriuos pasitelkė mėlynos akys. Jų užteko, kad žalių akių širdis būtų pavergta. Meilė – jėga, sujungusi dangaus mėlynę ir pievos žalumą. Atsirado taip netikėtai, kad nesuvokiant ir prarandant tikrovės pojūtį, buvo pulta tiesiai į skausmo nasrus.
Mėlynos akys rėmėsi strategija. Jos buvo žaidėjos ir visuomet rinkdavosi apgalvotus ėjimus net kelis kartus į priekį. Ateitis priklausė nuo mėlynų akių žaidimo taisyklių. Deja, nieko kito neliko, kaip tik paklusti toms taisyklėms, nes bent viena minutė praleista su mėlynų akių šviesa, žaliosioms buvo palaima. Kaip gaila, kad pasaulis taip sutvarkytas. Vieni nustato taisykles, kiti joms paklūsta.
Pradžia. Jis atėjo ir nustebo. Nes nesitikėjo sutikti kažką tokio, kas sukeltų jo širdyje dvejonių. Ir tuomet jis pamatė ją. Jam pasidarė įdomu, kas ji tokia ir jis nutarė truputėlį pažaisti. Žaidimas prasidėjo. Tik gaila, kad ji nesuprato, kad tai ne tikrovė, o žaidimas, kuriame ji bus pralaimėjusi. Ta apgaulinga būsena, kai žmogus yra pagautas euforijos. Kai jis stačia galva neria į nežinomybę, nepaisydamas jokių įspėjimo ženklų. Ir ji nepaisė tų ženklų. Nors vėliau suprato, kad širdis jau tada jautė skausmo užuomazgas, kad bus taip sunku, jog norėsis staugti vilku. Jis žinojo, kaip prieiti prie jos – iš lėto, apgalvotai, palengva, kad neišgąsdinti ir nieko nesugadinti. Galų gale, kad pats neišsigąstų. Puikus strategas.
Išlaikyta tyla ir paslaptingas bendravimas su neužbaigtais sakiniais davė pradžią jų jausmui užgimti. Jausmui, kuris taip ir negavo pavadinimo, nebuvo įvardintas ir, kuris niekada neturės teisės būti viešas. Tai jausmas, kurio vieta yra giliai viduje širdyje. Ir neaišku, ar širdis yra viena, ar dvi. Neaišku, ar jausmas paslėptas vienoje ar dvejose širdyse. Tikriausiai taip ir geriau, nes bent jau neskaudės, pagalvojus, kad jie negali būti kartu, nors jų širdys plaka vienu ritmu.
Ji visada tikėjo meile. Tikra meile, be pykčių, be nuoskaudų, be melo ir be kančių. Niekada nesitikėjo, kad būtent jai teks išgyventi didžiulį skausmą. Skausmą, kuris gali būti palygintas su aštraus peilio dūriu į krūtinę. Nes akimirkos, kai užgniauždavo kvapą, išvydus jį, įrodė, kad jos meilė paženklinta skausmo antspaudu. Ir tada širdis tapo suvarstyta spygliuota viela. Ji ilgam prarado tikėjimą kitais žmonėmis ir meilės egzistavimu. Niekada sau to neatleis. Kad leido šitaip pasinerti į nežinomybę ir užmiršti, kad egzistuoja kitas gėris. Gėris, kuris galėjo jai padėti atsitiesti dar pačioje jų jausmo pradžioje. Didžiausia bėda – ji tikėjo. Ji tikėjosi kažko, jautėsi ypatinga jam, ir galvojo, kad bus ta, kuri pakeis jo gyvenimą savo atsidavimu, gerumu ir besąlygiška meile. Atsidavimas jam be jokių išankstinių nuostatų buvo jos klaida.
Paslaptis yra traukianti jėga, kuri skatina žmones neklausyti nei proto nei širdies balso. Būtent tai ir buvo jų santykių stimulas. Santykių? Bet kas gi neleis taip pavadinti jų bendravimo? Juk visi santykiai yra skirtingi ir tuo ypatingi. Žvilgsnis. Mėlynų akių žvilgsnis turėjo paslaptį. Jos niekada neatskleidė, kas iš tikrųjų slypi jų gelmėse. Jos tik rodė norą pažinti ir turėti žalias akis tiek laiko, kiek joms reikės.
Nė vienas žmogus nėra vertas, kad kitas dėl jo pamestų galvą. Tačiau jei taip nutinka, reikia nepamiršti, kad tas kitas taip pat turi galvą, kuri gali jam padėti susivokti, ką jis daro. O jei jau per vėlu, visuomet yra kojos, kurių dėka galima bėgti nuo tos blogos būsenos taip toli, kol pavargtume. Tačiau kodėl ne visuomet, klausome proto? Net kai širdis yra išvien su proto balsu, atsiranda dar kažkoks trečiasis impulsas, kuris vis tiek veda skausmo link.
Kas tai? Pripratimas, savęs negerbimas, ar paprasčiausiai valios trūkumas? Kaip rasti atsakymus į visus rūpimus klausimus? Veikla. Taip, ji tas įrankis, kuris labai gelbsti nuo blogų juodų minčių. Bet galiausiai, naktį, kai sapnuose žalios akys vėl sutinka mėlynas akis, rytas nebe atrodo toks šviesus, kokio buvo laukta. Ir vėl viskas iš pradžių. Kova su savimi trunkanti jau bemaž pusantrų metų. O gal ne su savimi? Kova su jausmu be ateities. Su jausmu, kuris užslopintas giliai širdyje.
To jausmo neina pavadinti geru, tyru ir suteikiančiu jėgų. Jis atima, slopina ir gimdo pyktį. Per tą jausmą, ji negali ramiai gyventi, pamilti kito žmogaus, pamatyti kitų mėlynų akių ir atblokuoti savo širdį kitam jausmui. Ji ieško atsakymo, ką reiškia šis nesibaigiantis nebylus bendravimas su juo. Kartais pažiūrėjus iš šalies, viskas atrodo taip vaikiška ir neracionalu, kad ji pati ima suvokti, jog tai pagaliau turi baigtis. Bet tada visuomet nutinka tai, ko ji labiausiai nelaukia. Jis apsireiškia savo nebyliu bendravimu. Savo neaiškiai išsakytomis frazėmis jis sukelia jai viltį, priverčia viską mesti ir vėl gyventi iliuzijomis. Kada visa tai baigsis? 2010 m. spalis. 17. Labai gražus skaičius. Ir svarbus. Tą dieną, tik ne tą mėnesį gimė ji, o spalio 17 diena buvo lemtinga jiems. Lemtinga, nes tą vakarą prasidėjo tai, kas tikriausiai turėjo tą patį vakarą ir pasibaigti. Bet tai buvo nuostabu. Tai buvo stipru ir atrodė taip tikra. Ji niekada nepamirš vos vos šalnos pakastos rudeniškos žolės ir rūko debesiu padengto ežero. Ir būtent jis atsivedė ją ten, parodyti tą nuostabų vaizdą. Švelniai apkabindamas ir suspausdamas savo glėbyje jis privertė jos kūną virptelėti taip, kad visas kūnas nuėjo mažais šiurpuliukais. Ir ji pagalvojo: „Negali būti...nejau tai tikra?“
Tą akimirką net minties nebuvo, kad kažkas bus, kad tai tikriausiai ir bus pati gražiausia, tyriausia ir savo esme pati realiausia jų bendro jausmo išraiška. Dar tada nebuvo minties, kad kažkas vystysis, kad bus daugiau nei vieno vakaro smagus prisiglaudimas, apsikabinimas, neįpareigojantis juokas...ir nekaltas užmigimas vienas kito glėbyje. Jei tik atsukti laiką atgal, ji viską pakreiptų kita linkme. Jis galbūt taip pat.
2010 m. lapkritis. Niekas per daug nepasikeitė, tik pradėjo aiškėti, kad situacija yra valdoma vieno žmogaus. Keista, bet ji tam per daug nesipriešino, nors giliai viduje jautė didelį nepasitenkinimą, persipynusį su nerimu ir slegiančia kančia. Kančia, kuri augo su kiekviena diena, o palengvėjimas ateidavo tik tada, kai jis suteikdavo jiems abiems galimybę pabūti kartu. Ir visada tik tada, kai jis užsinorėdavo. Dar vienas faktas, kurį galima pabrėžti jų bendravime – migla. Akimirkos, kai jie dažniausiai suartėdavo ir pajausdavo vienas kitą visa įmanoma esybe, būdavo apdengtos rūko paklode. Viskas vykdavo tarsi per miglą, nejučia, nematant tikrų kontūrų, tik jaučiant fizinį prisilietimą.
Jaudulys, nežinia, bet kartu ir stiprus noras pajausti uždrausto vaisiaus skonį veikė juos abu. Uždraustas vaisius tiek jai, tiek jam. Tai aišku, paaiškėjo vėliau, tačiau kaip ir daugelį dalykų, buvo galima tiesiog numatyti tam tikruose elgesio niuansuose. Tam tikras žmogaus elgesys tam tikru gyvenimo laikotarpiu yra tiesioginis būsimo elgesio atspindys ateityje. Ši taisyklė yra auksinė, tik ne visada žmogus yra jai pavaldus. Viskas pradėjo klostytis taip, kad ji ėmė beprotiškai jo ilgėtis, kai tik nematydavo ir nuolat galvoti ką jis veikia, kodėl jai neparašo, nepaskambina.
Tuomet vis dažniau ėmė kilti abejonių, ar jie suderinami, ar įmanoma plėtoti kažką toliau ir tikėtis santykių. O jis, tuo tarpu, nuolat kartodavo, kad viskas su laiku, kad jis nieko nežino, kad viskas išsispręs savaime. Ji tais žodžiais tikėjo, nes tai buvo vienintelis dalykas, kuriuo buvo įmanoma pasikliauti. Laikas. Jis turėjo viską sudėlioti į vietas ir tikriausiai sudėliojo. Vėliau.
2010 m. gruodis. Baigta. Ji nusprendė, kad tarp jų nieko nebus. Kaip galima užbaigti kažką, kas realiai net nebuvo įtvirtinta ir niekada nebuvo traktuojama kaip normalūs žmonių santykiai. Ji tikriausiai vylėsi, kad tai jį paskatins siekti jos, kad ją galima prarasti...Niekas nepadėjo. Viskas pradėjo eiti blogyn. Su kiekviena diena ji jautėsi vis blogiau, vis daugiau apie jį galvodavo, norėdavo vėl pajausti šalia žmogų su kuriuo būdama jautėsi dar vienišesnė, nei buvo be jo. Bet vis tiek norėjo. Keista, kad žmogus nori pats sau blogo.
Būtent tą ji su savimi ir darė. Visais įmanomais būdais siekė, kad jos mintys visiškai būtų atiduotos to nevertam žmogui. Daug sykių ji mėgino su savimi kovoti, neleido sau su juo bendrauti, reaguoti į jo rodomą dėmesį, tačiau praėjus mažam laiko tarpui, ji vėl susileisdavo. Ji pralaimėdavo kovą prieš pačią save, sulaužydavo visus sau duotus pažadus. Suprasdama, kad save menkina taip darydama, ji jautė vis didesnį nepasitikėjimą savimi, kol galiausiai visiškai prarado sveiką protą.
Jai pasidarė normalu, kad tik jis jai gali paskambinti, kad tik jis jai gali pasiūlyti susitikti, kad tik jis nustato jų bendravimo ribas ir kad būtent jis gali elgtis taip kaip jam atrodo tinkamiausia. Jo neapsisprendimas tapo jo pagalbininku šiame žaidime. „Galbūt noriu – galbūt nenoriu, bet šiandien ji bus mano, ir žinau, kad ji nepasakys ne, nes ji tiesiog negali man atsispirti“, - mėlynose akyse tai atsispindėjo lygiai taip pat kaip atsispindi mėnulio pilnatis ant lygaus ežero paviršiaus.
Ar galima tokioje situacijoje kalbėti apie susipykimą ar piktus žodžius? Taip, be abejo, viskas įmanoma. Tačiau jiems viskas klostėsi visada kitaip. Jie niekada nesipyko, niekada nešaukė vienas ant kito ir nebuvo jokių piktų žodžių vienas kitam. Visada gražus, malonus bendravimas, o kas ne taip malonu, paslėpta tyloje.
Tyla – žudantis įrankis, kurį pasitelkė abu. Ir kai tik pradėdavo atrodyti, kad ji viską jam išrėks, nes daugiau nebegali iškęsti tos nežinomybės, dvejonių, jam užtekdavo pasakyti viena vienintelį žodį: „Baik..“. O ji? Ji tiesiog tylėdama paklusdavo bet kam ką jis pasakydavo. Kiek ilgai galima mėginti prakalbinti sieną? Ilgainiui tai pradeda varginti, ir žmogus nuleidžia rankas. Tą padarė ir ji. Ji tik laukė bet kokio ženklo iš jo. Susirinkdavo visus trupinius dėmesio, kurie jai likdavo.
Pats gražiausias momentas gali bet kada tapti pačiu baisiausiu. Taip nutiko jai. Tą akimirką, kai ji suvokė savo jausmo tikrumą jam, būtų galima pavadinti pačiu baisiausiu jos gyvenimo momentu. Ji verkė. Ji labai daug verkė. Ji buvo tik su savo mintimis apie jį, kurios ją dar labiau slėgė ir neleido būti savimi.
Kai vidurnaktis muša dvylika, už lango žiba balto sniego pusnys, o danguje mirga žiemos speigą žyminčios žvaigždės, į žmogaus širdį pasibeldžia meilė. Tyliai, netikėtai, bet labai ryžtingai ji ateina ir pasilieka ten, kur ją atveda likimas. Ir niekas niekada nežino kodėl ji pasirenka būtent tuos žmones, kurių buvimas kartu yra neįmanomas, arba labai labai komplikuotas. Bet vis dėl to, tai nuostabiausias jausmas pasaulyje.
Mylėti. Matyti kitą laimingą ir svarbiausia, norėti, kad kitas būtų laimingas, nesvarbu, kad tai sakant mylimajam, kitam iš skausmo plyšta širdis. Taip yra. O norėtųsi pasakyti, kad taip buvo. 2011 m. sausis. „Galbūt kažkada susidraugausime rimčiau. Ar mes galime būti draugais? - Taip, žinoma, man smagu su tavimi bendrauti, juk mes nesusipykome.“ Pokalbis tarp žmonių, kurie nežino, ką vienas jaučia kitam. Tačiau jiems visiškai nėra tikslo atverti savo širdis. Jis tiesiog norėjo turėti garantiją, kad bet kokiu atveju, jis visada galės į ją kreiptis, jai parašyti, o gal net paskambinti, kai bus noro. Draugai. Jie yra draugai. Draugai, kurių žvilgsniai visuomet buvo iškalbingesni už bet kokius žodžius. Meilė nėra akla, ji tik žino, kada ir ko jai nereikia matyti. Tada ji užsimerkia. Ir neskauda širdies. Ir žmogus pradeda gyventi iliuzijų pasaulyje. Kas būtų, jeigu būtų.
Įsivaizduokime, kad mes esame kartu. „Aš dažnai apie tave galvoju. Man įdomu ką tu veiki, kaip tau sekasi, man smagu su tavimi bendrauti, bet jei tu nenori, galime nebendrauti.“ Tai jo vilties kupini žodžiai jai. Ir vėl viskas iš pradžių. Kokia likimo ironija. Kai tik ji imdavo stiprėti, matyti ryškesnes gyvenimo spalvas, jis vėl pasirodydavo su savo „katinišku“ meilumu. Ir to užtekdavo, kad ji susileistų.
2011 m. vasaris. Pasitikėjimas žmonėmis visuomet turi būti pagrįstas. Negalima leisti kitam žmogui įsibrauti į savo vidinį pasaulį, nes jis pajaus tavo silpnumą, ir palankioje situacijoje tavo silpnumą panaudos prieš tave.
2011 m. kovas-gruodis. Jis elgėsi kaip niekšas, paskutinis vyras, dėl kurio verta kažką daryti. Galvoti.
2012 m. kovas. Prakeikiu jį. Prakeikiu kiekvieną akimirką praleistą su juo ir kiekvieną žodį parašytą ar ištartą jam. Viskas baigta.
2012 m. birželis. Toks nenutrūkstamas ir gilus jausmas yra ilgėtis to, kurio niekada neturėsi. Tai suvokiama lygiai taip pat aiškiai, kaip yra suvokiama atsakomybė už mažą, neseniai pasaulį išvydusią gyvybę. Kiek laiko trunka tai, kas niekada taip ir nebuvo prasidėję? Ir kada ateis viskam pabaiga? Pabaiga – tai švarios mintys ir ramybė širdyje. Viskam ateina metas, ir tikriausiai niekas negali nusakyti tikslios to laiko datos. O būtų gerai.
Gerai yra tai, kad viskas gerėja. Kiekviena išaušusi diena yra viltis, kad kažkas pasikeis. Ir finalinė diena išaus tikrai. Tik tam turi būti tinkamas laikas.
2012 m. liepa. Sapnuose jaučiamas geidžiamo žmogaus alsavimas ir juntami rankų pirštų judesiai. Kodėl jis nepalieka visko taip kaip yra ir neišeina iš jos minčių? Ji beprotiškai ilgisi ramybės širdyje. Ji ilgisi to, ko iš tikrųjų niekada neturėjo. Jis niekada nebuvo jos, ji to nejautė ir veikiausiai neturės progos pajausti.
Niekas nevyksta be priežasties. Bet iš kur žinoti, ar tokia meilė gali turėti priežastį. Koks gali būti stimulas gyventi, bandyti vėl pamatyti kitas akis, jei neįmanoma ištrinti mėlynų akių pėdsako.
Nežmoniškas ilgesys ir bandymas panirti į kitų mėlynų akių jūrą. Ar tai yra gelbėjimosi ratas išmestas į audringą jūrą, nors skęstančiojo likimas seniai aiškus? Niekas nepadeda. Niekas. Jis atėjo ir pasiliko. Ir nepalieka. Ir gal nepaliks niekada. Mintimis ir prisiminimais. Jų nedaug, ne visi jie gražūs, bet tie, kurie padeda jo nepamiršti, sukelia sukrečiantį virpulį.
Ji neneigia, kad serga. Sunkia liga, kurios virusas gyvena kančių iškamuotame jos kūne. Būna tokių dienų, kai išaušus rytui, ji pati save įtikina, kad viskas gerai, kad žmogus sutrypęs jos jausmus, liko praeities rūke. Kodėl tokia būsena laikina, o mintys apie jį nenutrūkstamos ir kankinančios?
Ir po visų dvejonių, spėliojimų, nusivylimų ir beviltiškų svajonių, ateina laikas, kai ji vis dar tiki. Tikėjimas glūdi pasislėpęs labai giliai jos širdyje. Širdyje, kuri yra sutrūkinėjusi nuo didelių kančių. Kiekvieną kartą, kai prieš akis iškyla neryškus jų trumpo laiko drauge vaizdas, ji net išsigąsta. Jai pasidaro baisu. Ji bijo praeities, nes puikiai supranta, kad būtent praeitis užkerta kelią bet kokiai naujai meilės invazijai į jos gyvenimo mozaiką.
Jeigu meilė trunka tol, kol krūtinėje plaka širdis, tai ji mylės mėlynas akis iki paskutinio širdies dūžio. Būti kartu – tai ne fizinė būsena. Būti kartu reiškia skleisti savo ilgesį mintimis žmogui, kuris neabejotinai jaučia tą patį. Laikas – galingas gyvenimo variklis, kuris veikia nesustodamas ir niekada nepavargdamas. Bet jis neįgalus sustabdyti jų meilės. Ji visada bus. Visada. Nesvarbu, kad du žmonės nesilies vienas prie kito, neieškos lūpų švelniai prisispausti. Juk ne tai svarbiausia. Jeigu meilė gimdo meilę, tai ši meilė padės pagrindus dar stipresniam jausmui.
Ir tas jausmas užgims tada, kai bus pavasaris. Kai medžiai nedrąsiai skleis savo žalumą, kai saulė vis skaisčiau ir dosniau šildys įsimylėjusiųjų skruostus. Tada apsikabins du kūnai, rankos stipriai bet švelniai apglėbs ir dvi širdys pradės plakti vienu ritmu. Galbūt žalios akys nebematys mėlynų akių daugiau niekada. Meilės mozaikoje viskas sudėliota vienaip arba kitaip. Ir visai nesvarbu, kad susitiks ne tos pačios akys. Svarbiausia, kad jie visa tai patyrė, išgyveno ir liko prisiminimai. Amžini, nuostabūs prisiminimai. Tai neįkainojama, nes toks jausmas – stiprus, nenusakomas, keliantis virpėjimą kūne. Visa tai jau tapo sudedamąja kūno dalimi. Jis tapo jos dalis. Širdies dalis.
Ilgesys. Drebėjimas kūne. Jis – tai, ko nesugebėjo ištrinti laikas. Jis – tai, ko neatėmė tyla. Ir tai yra meilė.
Ji visada svajojo turėti nuostabią šeimą: atsidavusį ir mylintį vyrą, iš didelės meilės ir aistros gimusį mažą stebuklėlį, jaukius namus, kuriuose alsuotų ramybė ir santaika. Bet kur visa tai? Ar ji nori per daug ir visko iš karto? Kas galėtų patvirtinti, kad gyventi svajonėmis yra normalu? Niekas. Nėra racionalaus paaiškinimo jos vaizduotės vaisiams. Neaišku kada nutrūko ta stipri gija, jungusi ją ir pastovumą, ramybę bei kitus taip trokštamus jos gyvenimo atributus.
Tai postringavimai, kurie aplanko jos iškankintą protą kiekvieną dieną. Jie nuožmesni būna vakarais, kai saulė panyra į tamsą, o jos vietoje pradeda karaliauti ryškiaveidis mėnulis. Ir tada ji tikisi ne ko kito, kaip tik šviesesnio rytojaus. Rytas paprastai ateina per greitai. Sunkūs vokai sunkiai pakeliami tam, kad išvystų brėkštančią aušrą. Ir vėl nauja diena. Naujos viltys ir troškimai. Ne tiek kiek nauji savo išraiška, kiek tikimasi, kad viskas įgaus naują pavidalą. Žalios akys tikisi, kad jų viltys, svajonės įgaus naują rūbą. Švarų ir derantį prie jų ryškumo. Ar tai daug? Tikėjimas, kuris persipina su slaptu nusivylimo prieskoniu, nepaliauja graužti jos vidinio pasaulio. Jis darosi vis aršesnis su kiekviena nauja išaušusia diena.
Žalios akys pavargo. Jos tampa aklos pasaulio spalvom. Ar yra vaistų? O gal reikia gero gydytojo? Reikia kitų akių. Jos gali būti mėlynos, bet su kitu atspalviu. Tai būtų teisinga. To labai reikia žalioms akims. Jos nori pailsėti. Reikia atsigauti, ir tada pavyks pamatyti mėlynas akis. Kitas. Gražesnes. Ir jos bus tos, kurių buvo verta laukti. Tai bus akys, kurios žaliose akyse pamatys tyrą lauką, pasirengusį naujam derliui. Meilės vaisiam. Laikas nesustodamas keliauja labirintais, bet susikaupimas ir kantrybė veda išėjimo link. Tai yra laisvė gyventi ir pasirinkti. Jos ateis. Mėlynos akys ras žalias akis. Ir viskas bus gerai.
2012 m. rugpjūtis. Ji pasielgė spontaniškai ir vėl pasidavė mėlynų akių reikalaujančiai, bet nieko nelemiančiai įtakai. Vos pamačiusi kelis reikiamus žodžius ir dviprasmišką prašymą pabūti kartu vos kelias valandas, ji nemąstydama, nesigilindama į galimas pasekmės išvažiavo pas iki skausmo išsiilgtas mėlynas akis.
Ir kas pasakė, kad laimė visada ateina tada, kai jos mažiausiai tikiesi? O jeigu jos nelauki, nes išvis nebetiki niekuo, ar tuomet ji ateina taip pat? Kodėl tiek daug klausimų ir nė vieno atsakymo. Laikas bėga greitai, ir palieka po savęs nublukusius prisiminimus, kurie vis išnyra į dienos šviesą tarsi gąsdinantys nakties šešėliai. Ir vist tiek – viskas susiveda į vieną vienintelį tašką. Nėra prasmės ieškoti atsakymų ten, kur jų tikrai neįmanoma rasti. Ji nusprendė galutinai užbaigti tą kankinantį ir jos jautrią sielą žlugdantį bendravimą su žmogumi, kuris sunaikino jos ramybę.
Visiškas niekšas. Tai vieninteliai jos žodžiai apie jį. Kodėl jis negali jos paleisti, arba tiesiog pats galutinai apsispręsti ir pasakyti, kad viskas baigta. Eilinį kartą savęs ji klausia, kas baigta?
Jau beveik savaitė, kaip ji uždarė visus galimus priėjimus prie savęs jam. Užblokavo, ištrynė, panaikino savo gyvenime to žmogaus bet kokį atvaizdą ir galimą susisiekimo priemonę. Ir palengvėjo. Ir labai stipriai ji pajuto, kad seniai to reikėjo. Seniai buvo galima taip pasielgti, nes nors ir ne visiškai nusirito didžiulis skausmo akmuo nuo širdies, bet ji pajuto išsilaisvinimo jausmą ne tik širdyje, bet ir galvoje. Be abejo, anksčiau buvo kaltas tikėjimas ir viltis, kad mėlynos akys pasirinks žaliąsias. Buvo stiprus jausmas, kad vieną dieną viskas išsispręs, susidėlios ir migla liks praeityje. Bet... Ji pagaliau pati apsisprendė padėti šioje istorijoje tašką ir nustoti betikslį bendravimą su juo.
Jam niekada nerūpėjo jos nuomonė, jos jausmai, išgyvenimai ir savijauta. Net sunku jį apibūdinti žodžiais, nes tas žmogus yra tikra velnio sėkla žemėje. Jis sugebėjo ją kažkokiu būdu priversti tapti priklausoma jam mintimis, laukti nieko nereiškiančio bendravimo internetinėje erdvėje ir turėti mažą viltį, kad po visko jie bus nuostabiai laimingi vienas kito glėbyje.
Tokia laimė atrodė visai tikėtina po to, kai jis jai pasakė, kad įsimylėjo ją prieš dvejus metus, kad ilgisi kiekvieną dieną, kad žino, jog kartu jiems būtų labai gerai. Neatsitiktiniai susitikimai privertė galvoti, kad apkabindamas ją ir stipriai suspausdamas jis tikrai beprotiškai jos išsiilgsta ir vertina kiekvieną sekundę praleistą drauge. Bet visa tai buvo apgaulė. Tai buvo jo keršto išraiška savo išrinktajai. Ir iš tikrųjų, dabar atrodo, kad jam niekada nerūpėjo niekas, išskyrus jį patį ir jo nereikšmingą, beprasmį, neapsisprendusio žmogaus gyvenimą.
Kaip ji sugebėjo atiduoti save tokiam žmogui? Dievas mato, kad mėlynos akys blogos. Geri žmonės taip nesielgia, o jei ir pasitaiko blogų dienų, viskas dažniausiai turi kažkokį paaiškinimą. Deja, mėlynos akys nemoka kalbėti, nemoka paaiškinti ir jos tikrai nemoka mylėti. Vienintelė meilė, kurią jos sugeba jausti, yra meilė sau. Ir sėkmingai ta meilė gyvuoja.
2012 m. rugsėjo 12 d. Jis vėl pasirodė horizonte. Visiškai nelauktai ir netikėtai ir taip persmelkiamai skausmingai jos vis dar krauju alsuojančiai širdžiai. Kelias minutes ji sėdėjo atsirėmusi į sieną, jos veidu tekėjo juodos skausmo ašaros, rankos buvo suparalyžiuotos krečiančio drebulio. Širdis daužėsi taip, tarsi norėtų palikti savo vietą, būti išplėšta ir amžinai nustoti plakti spygliuota viela apjuostoje krūtinėje.
Kiek laiko visa tai dar truks? Ji nebežino, ką ir galvoti bei daryti. Bet šįkart žalios akys buvo piktos ir negailestingos. Žinoma, kiek tai buvo įmanoma. Tokią meilę sunku paslėpti netgi po pykčio antklode. Lyg niekur nieko, ji perskaitė: pasiilgau tavęs.
Ką daro žmonės, kai pasiilgsta vieni kitų? Jie tyli? Jie meluoja ir skaudina? Ne. Išsiilgę žmonės bet kokiais būdais trokšta būti kartu, ir daro kažką, kad taip įvyktų. Priešingu atveju tai yra lygiai tokia pati butaforija, kaip plastmasinėmis gėlėmis išpuošti namai. Ant tokių gėlių visada kaupsis dulkės, jos praras savo spalvą ir niekada neskleis švelnaus aromato, tyliai pasklindančio jaukių namų erdvėje. Tokia pati apdulkėjusi, bespalvė ir bekvapė yra toji meilė jam. Ir dar pridėkime, ji be galo skaudi ir žlugdanti.
Jis nieko niekada dėl jos nedarė. Vienintelis žodis, kurį jis sugebėjo ištarti buvo: tu man rūpi. Ir vėl butaforija. Gali būti, kad jam sunku. Gali būti, kad mėlynos akys beprotiškai myli žalias akis. Visko gali būti.
Šįkart žalios akys buvo stiprios. Jos pasakė mėlynosioms, kad niekada nenori jų matyti, kad joms niekada nereikia susitikti ir kad išvis žalios akys labai norėtų, jog būtų niekada nesutikę mėlynųjų. Visa tai pasakyta su didžiuliu skausmo gniužulu, bet taip reikia. Šiai meilei niekada nebuvo lemta pamatyti dienos šviesą, niekada nebuvo įmanoma jos puoselėti. Šie du žmonės niekada negalėjo džiaugtis vienas kitu be nejaukumo širdyje, be baimės, jog kitą dieną viskas baigsis ir vėl prasidės tyla. Tyla, kuri savo garsumu spengia ausyse.
Niekada jie negalėjo ištarti švelnaus, bet tvirto myliu vienas kitam, niekada negalėjo mėgautis vienas kito juoku, niekada negalėjo sėdėti šalia vienas kito ir jausti ramybę. Tokią ramybę, kai net menkiausios abejonės nekyla nė vienam mylinčiam žmogui. Visada buvo įtampa. Didžiulė įtampa.
Bet kodėl jis vis sugrįžta? Kodėl jis sako tokius žodžius? Kodėl jis neleidžia sau būti laimingu žmogumi? Žalios akys nori ramybės. Jos pavargo, jos nori jausti savyje harmoniją ir pamiršti patirtą skausmą. Tik labai gaila, kad skausmo šaknys labai giliai įaugę. Ta meilė, jaučiama mėlynoms akims, veikiausiai išliks amžina. Bet juk amžinybė yra tyli. Ji tiesiog yra, bet niekas jos girdėti negali. Tokia ir žaliųjų akių meilė mėlynosioms – amžina, gili, neribota ir viską užmirštanti. Meilė – tai stipriausias jausmas pasaulyje, ir visai nesvarbu, kad kartais tie, kuriuos ji sujungė, nebus kartu niekada.
Ji negali gręžiotis atgal. Ji privalo žiūrėti tik į priekį ir neleisti sau net prisiminimais grįžti pas jį. Nors giliai širdyje ji visa savo esybe trokšta jo tikros meilės, jo gerumo, ištikimybės... ji trokšta jo tokio, kokį pamilo pačiomis gražiausioms akimirkomis praleistomis kartu. O jų buvo tiek nedaug. Tų nuoširdumo akimirkų, kai jis buvo geras, buvo labai nedaug. Gal viena? O gal jai tik atrodo, kad jų buvo? Pasiilgo. Myli.
2012 m. spalio 3 d. Tik paskutinį kartą atsirado būtinybė vėl sugrįžti prie skausmo tam, kad praleistas laikas drauge įrodytų, jog jie seniai privalėjo atsitverti vienas nuo kito pačia storiausia tylos siena. Taip ir įvyko. Viskas baigėsi, nes nei ji, nei jis nebuvo pajėgūs kurti bendro pasaulio, sujungti save į vieną visumą. Tai jau reiškia, kad kitos išeities jie niekada nebeturės. Atsirado žmogus, kuris užbaigė tą nesibaigiantį budelio – aukos žaidimą.
Ir pagaliau – sudie. Tvirtas, nenuginčijamas ir paskutinis.
Tai buvo meilė. Meilė be įsipareigojimų. Meilė be pasitikėjimo. Meilė be ramybės. Meilė su palaidota viltimi ir be ateities.
Ji visada buvo pasirengusi jo laukti, pamiršti nuoskaudas ir nuplauti viską sūrių ašarų vandeniu. Niekada jam to nereikėjo, niekada jis nenorėjo jos turėti tikrąja prasme, mylėti ir saugoti.
Giljotinos procesas, trukęs beveik dvejus metus, baigėsi. Beliko mažytė smulkmena jai. Ji privalo atsigauti, sustiprėti emociškai. Atgauti pasitikėjimą pirmiausia savimi, o po to kitais. Gal dabar tai pavyks. Ir Dievas mato, kad jai to reikia kaip oro. Oro gyventi, mylėti, tikėti ir iš naujo šypsotis.
Sudie, mano meile. Mano neišsipildžiusi svajone. Mano skausme. Mano ašara. Viskas, kas turi pradžią, turi ir pabaigą. Ir tai jau pabaiga. Ir mes niekada netapsime MES, ir niekada nebus mums bendros ramybės. Ir niekada nesužinosime, kaip būtų, jeigu būtų. Nes tu nenorėjai. Tu išniekinai mano meilę tau. Ir aš niekada tau už tai neatleisiu. Aš tik noriu išeiti, palikti viską taip, kaip yra. Negalvoti, nesiknaisioti, nesvajoti, nematyti, nežinoti. Tai mano nuomonė apie tave. Galutinė.
Beprotiška neviltis jos sieloje. Didžiulės ir skaudžios meilės randai padengę jos išsekusį kūną ir sunaikinę permatomą sielą. Viskas taip slegia, nėra jokios prasmės matyti perspektyvas ir teigiamas emocijas. Atrodo, kad laikas nepavaldžiai bėga tam, kad ji su kiekviena diena vis labiau nyktų kaip asmenybė ir liktų tik kūno pavidalas. Kam reikalingas toks žmogus? Jei nesi pats sau mielas, teigimas ir geras, ar įmanoma būti kitam pavyzdžiu? Nebent labai blogu pavyzdžiu. Tik tiek. Tiek beliko iš visko.
Dabar ruduo. Krintantys lapai ir ryškios jų spalvos primena meilę. Neišsipildžiusį jausmą ir kažkur paslėptą skausmą. Lygiai prieš metus žalios akys dar nežinojo, kad praėjus dar vienam kalendoriniam laikui, jos kentės labiau, mylės dar skausmingiau ir viskas bus daug kartų blogiau. Jos visada tikėjosi pagerėjimo. O jis niekada neatėjo. O ateis? O kaip bus dar po metų?
Meilė yra pats skaudžiausias jausmas. Nors sako būna kitaip? O ji norėtų sužinoti kaip...
2013 m. sausio 31 d. Ir vėl jie susitiko. Ir vėl nesugebėjo išeiti iš tos situacijos. Situacijos, iš kurios buvo taip ilgai eita, situacijos, kurios buvo taip vengta ir, kuri vis dėl to pasirodė verta neišnykti niekada. Tik šįkart viskas kažkaip kitaip. Jau nebeskauda širdies, neberūpi, kaip viskas klostysis ryt, poryt, kitą savaitę ar po mėnesio. Dabar yra tiesiog ta viena diena. Ir ta diena, tam tikros valandos joje, būna laikas, kai tiesiog du žmonės susitinka todėl, kad jie ilgisi vienas kito. Jie nuolat duoda laiko vienas kitam. Tas laikas skirtas pasiilgti vienam kito.
Kur link mes einame? Kažką jaučiame, laikome savyje, bet tylime. Ji nenori kalbėti, nenori daugiau analizuoti. Pavargo. Tokios įvykių eigos nesitikėjo nei ji, nei galbūt jis. Dabar jiems apsispręsti galutinai padės Dievas. Tikėjimas. Meilė. Jei ji tikra, viskas susiklostys labai gerai. Ir bus labai šviesi ateitis, o dabartis taps rami. Matyti artimą sielą ir suprasti, kad ji pagaliau rado savo vietą, yra pati didžiausia palaima dviejų žmonių santykiuose. Aš jau nebetikiu nei tavimi, nei savimi šioje situacijoje. Dabar aš tikiu tik lemtimi ir Dievu. Dabartimi. Dabar yra mūsų likimas. Ne ryt, ne po metų.
Priešingu atveju, aš paleisiu tave. Ir man jau nebeskaudės. Niekada nebeskaudės. Nes aš jau viską iškentėjau. Su kaupu. Ir tikrai tikiu, kad buvo verta. Aš dar nesu laiminga šiandien, bet jaučiu atkeliaujančią meilę. Laimę. Ir tave.
***
Žinote tą svaiginantį meilės jausmą, kai, regis, kojomis nesieki žemės? Patyrėte meilės romaną, kurio negalite pamiršti? Kartais pagalvojate, kad jūsų santykių istorija galėtų būti knygos ar filmo dalimi? Kviečiame papasakoti savo istoriją, dalyvauti konkurse ir laimėti „Lonas“ prizus.
Jūsų istorijų iki lapkričio 11 d. laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Tvarkinga lietuvių kalba parašytas istorijas publikuosime rubrikoje „Bendraukime“. Plačiau apie konkurso sąlygas skaitykite konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"="">konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"" target="_blank">čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
