Aš dar nežinojau, kaip stipriai šis susitikimas įstrigo mano atmintin, nes jis niekuo nesiskyrė nuo visų kitų mokytojų. Po kelių mėnesių jį pakeitė nauja mokytoja, o aš jo ir nepasigedau.
Po trejų metų jam teko dar kartą mus mokyti(pavadavo sergančią mokytoją). Susižavėjau, bet proto pančiais surišau tą jausmą ir neleidau augti.
Dar po metų mums atsirado galimybė daugiau bendrauti dėl mokyklinių renginių. Pasirodė, kad proto pančiai sutramdyti jausmų negali. Juolab kad ir iš jo pusės sklido šiltas žvilgsnis, užuominos. Atsargios užuominos. Viena mokinė pastebėjo jo žvilgsnį, pradėjo sakyti, kad jis mane įsižiūrėjęs, bet sugebėjau įtikinti, kad tai – tik jos fantazija.
Tuo tarpu man jos pastebėjimas įsiūbavo jausmus, o būti dviese galimybių buvo vis daugiau. Pradėjau ir pati ieškoti priežasčių pamatyti mokytoją, dirbtinai kūriau problemas, kad galėčiau ateiti pasikonsultuoti. Pati ateidavau ir pati bėgdavau, jei jausdavau, kad atmosfera kaista, jei pokalbis gali pakrypti jausmų tema.
Reikėjo šią situaciją arba visiškai nutraukti, arba rutulioti. Nutraukti buvo sunku, norėjosi jį matyti, o ir rodoma simpatija glostė savimeilę.
Pradėti prisipažinimą nedrįsau, nes bijojau, kad kas nors sužinos, prasidės apkalbos. Nuo vaikystės mama kalė į galvą „nedaryk gėdos, tavo tėvai ne kokie šlavėjai“.
Prasidėjo paskutiniai mokslo metai mokykloje. Juos pradėjau tvirtai žinodama – leisiuosi į tą pavojingą draugystės nuotykį. Jei kas išeis, pasiliksiu savo mieste studijuoti. Jei ne – vyksiu į sostinę. Visą rugsėjį jo nemačiau, išdrįsau paklausti mokytojų, kur jis. „Išvyko į užsienį“ – kapsėjo į mano širdį viena po kitos skausmingos raidės.
Pykau ir nesupratau, kodėl jis nieko nepasakė. Ir tuo pačiu kaltinau save, kad nesuteikiau progos pasakyti, kad nuolat bėgau ir vėl grįždavau. Pykau už savo vaikiškumą, o mokyklos koridoriai pasidarė šalti ir bejausmiai. Kur ne kur blyksteldavo prisiminimas tik dar labiau skaudindamas realybę.
Nežinau, ar iš pykčio, skausmo, ar vienišumo susiradau draugą. Tikrąją ta žodžio prasme susiradau. Įtikinau save, kad jį myliu. Ilgai tuo tikėjau, nors jaučiau, kad kažkas ne taip. Daug pykomės, nes aš jį kontroliavau, kaltinau, nuolat reikalavau meilės įrodymų. Jis susirado kitą.
Pridariau daug kvailysčių, kurios galbūt nuguls į kitą istoriją, bet šioje istorijoje jos liko tik kaip įrodymas, kad meilės pirmiausia reikia ieškoti savyje, ne kitame. O meilė ne sukuriama, ja neįtikėsi, ji ne kūne. Meilė yra sieloje. Sielos pažįsta ir pamilsta viena kitą. Net jei kūnas ir protas tam nepasiruošę. Štai kodėl tas pirmas susitikimas išliko toks ryškus.
Per bendrus pažįstamus ne kartą klausiau, kaip sekasi tam vieninteliam, kurį mylėjau. Girdėdavau – „puikiai“ ar „turi draugę“. Internetu galėjau su juo susisiekti, bet... jis buvo laimingas ir be manęs. Juk aš tik senas praeities šešėlis, o jis kuria naują gyvenimą.
Ar būčiau pas jį vykusi? Ne, turėjau baigti mokslus. O ar turiu teisę jo prašyti, kad grįžtų? Galų gale, ką aš pasakysiu? „Labas, aš tave mylėjau ir vis dar myliu?“ Mano protas nepakentė tokios banalybės.
Vieną dieną pasiekė žinia – jam vėžys. Atrodė, kad girdžiu šukėmis sprogstant savo širdį. Dalyvavau laidotuvėse. Pasirodo, mus pažįstantys žmonės žinojo jo jausmus, bet niekas neįtarė, kad ir mano širdis plakė jo ritmu. Galbūt nežinojo net jis.
Per savaitę man nukrito 5 kg. Per savaitę, kai kiekvieną dieną persekiojo visos mokykloje išgyventos akimirkos, visi troškimai, užuominos. Bėgo ir bėgo nesustodami tų akimirkų vaizdai, kai jau norėjau atvirai pasakyti „myliu“, arba kai neleidau jam to ištarti. Pavyzdžiui,
„Einu koridoriumi, nešuosi tuščią pintą krepšelį (kažkokiam renginiui reikėjo), o jis priešpriešiais ateina, šypsosi, priartėjęs klausia: „Ką krepšelyje neši?“. Pirma šovusi mintis tuo metu buvo „nešu jums savo širdį“, bet taip ir nepasakiau. Tiesiog nusišypsojau, akimirką patylėjau žiūrėdama į akis, suveblenau kąžką, kad reikia renginiui ir nuėjau.
Tada paskutinį kartą jį mačiau. Kaip išsiskyrėm, taip ir vėl susitikom. Aš buvau su pintu krepšeliu rankoje...
Jau praėjo keletas pavasarių. Dabar man nesvarbu, kaip mūsų meilės nuotykis būtų baigęsis: būčiau tapusi našle, jis būtų susiradęs kitą ar būtume susipykę dėl smulkmenų. Meilėje svarbiausias yra procesas, galimybė pasidalinti jausmu, suteikti vienas kitam džiaugsmo.
O juk gyvenimas – lyg svetima kalba rašoma knyga. Kai meilės ryšys baigiasi sužeista širdimi, ją užgydo laikas, o aš jaučiuosi įkalinta laike. Negaliu būti čia ir dabar, negaliu eiti į ateitį. Įstrigau paralelioje dimensijoje tarp tikrovės ir fantazijos. Meilė yra bilietas laiku, o aš saviškį kadaise pardaviau baimei.
***
Žinote tą svaiginantį meilės jausmą, kai, regis, kojomis nesieki žemės? Patyrėte meilės romaną, kurio negalite pamiršti? Kartais pagalvojate, kad jūsų santykių istorija galėtų būti knygos ar filmo dalimi? Kviečiame papasakoti savo istoriją, dalyvauti konkurse ir laimėti „Lonas“ prizus.
Jūsų istorijų iki lapkričio 11 d. laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Tvarkinga lietuvių kalba parašytas istorijas publikuosime rubrikoje „Bendraukime“. Plačiau apie konkurso sąlygas skaitykite konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"="">konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"" target="_blank">čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
