Po savaitės Jis man parašė per „Skype“. Labai nustebau, nes ir žinutė buvo įdomi: „Gal surenkam išleistuvių kompaniją ir važiuojam į Trakus“? Parašiau savo geriausiai draugei šį pasiūlymą, ji sutiko ir mes (5 buvę bendraklasiai) nukeliavome traukiniu į Trakus. Ten Jis man pasiūlė pasivaikščioti, pafotografuoti ežerą ir didingąją pilį. Sutikau. Atrodo, čia viskas ir baigėsi.
Bet ne... Andrius – atkaklus. Po kelionės jis man nuolat rašė, skambino, kol galiausiai pasiūlė susitikti. Sutikau. Bet prieš tai savo močiutei parodžiau mūsų bendrą išleistuvių nuotrauką, o ji, lyg nujausdama, – žvelgdama į kompiuterio ekraną tarstelėjo: „O, kad tau tokį vyrą...“ Ilgai iš to juokiausi... Prisijuokiau!
Jau antrojo pasimatymo metu Andrius pasiūlė man draugauti. Trejus metus beprotiškai vienas kitą mylėjome, gražiai draugavome, mūsų draugystei pritarė tėvai. Mėgdavome eiti pasivaikščioti po Vilniaus Senamiestį, peržiūrėjome visus kinus, o tie Andriaus atėjimai į mano universitetą su rože iki šiol kelia šiurpuliukus... Po trejų metų draugystės per mano gimtadienį Jis mane „pasigrobė“ iš namų ir pasiūlė kai kur nuvažiuoti. Vedė kelis šimtus metrų mane užsimerkusią, kol galiausiai leido atmerkti akis. Pamačiau, kad stovime prie nuostabaus medžio, ant kurio kamieno išgraviruota A+G. Greta klūpėjo Jis... Ant vieno kelio, lyg romantinėje dramoje. Toks gražus ir beprotiškai jaudinantis!
Atidarė dėžutę, parodė žiedelį ir tarstelėjo: „Ar sutinki būti mano žmona?“. Ašaros abiem ėmė lietis upeliais, apsivijau jo kaklą ir šimtą kartų verkdama iš susijaudinimo pasakiau tvirtą TAIP. Įamžinome sužadėtuves bučiniu ir grįžome švęsti mano gimtadienį (namie jau laukė daugybė giminaičių ir artimųjų). Šovėme šampaną ir paskelbėme džiugią žinią.
Atrodo, po sužadėtuvių niekas nepasikeitė, tik, tiesa, ilgai negalėjau atsižiūrėti į žibantį žiedą. Tačiau atėjo diena, kada nusprendėme, jog po sužadėtuvių turi būti ir vestuvės. Jau kitų metų vasario mėnesį mudu sumainėme aukso žiedus. O kas svarbiausia – ne iš reikalo, niekeno neverčiami, o tik savo paties noru tapome vyru ir žmona. Prasidėjo bendra buitis, bendri reikalai (iki tol gyvenome atskirai). Kiekviena ištekėjusi moteris patvirtins, jog nėra nieko nuostabiau už pabudimą šalia Savo vyro, už užmigimą šalia jo ir amžiną buvimą greta... Praėjus metams po vestuvių pasijutau nėščia. Dabar jau skaičiuoju paskutinįjį nėštumo mėnesį, greitai į mūsų širdis pasibels leliukas, kurio beprotiškai laukiame.
Nėštumas – ypatingas. Jis mus ypač suartino, dar stipriau glaudė vienas prie kito ir apšlifavo kampus, dėl kurių kartais kildavo nesusipratimų.
Nuoširdžiai tikiu, kad gimęs kūdikėlis į mūsų namus atneš dar daugiau šilumos ir meilės.
Štai ir išsipildė mano močiutės žodžiai ir nuojauta, kad būtent Tas Vyras galėtų būti manuoju. Kiekvienam linkiu patirti tikrąją meilę, prasidedančią jaukiais ir nekaltais pašnekesiais, besitęsiančią draugyste, sužadėtuvėmis, vestuvėmis iš meilės ir kūdikio gimimu.
***
Žinote tą svaiginantį meilės jausmą, kai, regis, kojomis nesieki žemės? Patyrėte meilės romaną, kurio negalite pamiršti? Kartais pagalvojate, kad jūsų santykių istorija galėtų būti knygos ar filmo dalimi? Kviečiame papasakoti savo istoriją, dalyvauti konkurse ir laimėti „Lonas“ prizus.
Jūsų istorijų iki lapkričio 11 d. laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Tvarkinga lietuvių kalba parašytas istorijas publikuosime rubrikoje „Bendraukime“. Plačiau apie konkurso sąlygas skaitykite konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"="">konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"" target="_blank">čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
