Kaip ir kiekvieną savaitgalį, tą dieną atvažiavau pas draugę, išsiruošėm į kavinę, o po kavinės ji susitarė susitikti su savo draugais ir draugėmis, kurių aš nepažinojau. Iš karto man į akis krito vienas vaikinas, kuriam, kaip dabar paaiškėjo, ir aš patikau. Tąkart bendravome nedaug, persimetėme pora žodžių, sužinojau jo vardą – Vaidas.
Po savaitės draugė paskambino man būdama tame pačiame draugų rate ir netikėtai Vaidas draugės paprašė, kad ši duotų telefoną pasikalbėti su manimi. Pokalbis truko gerą valandą – iki kol draugės telefonas išsikrovė. Iki tol Vaidas buvo spėjęs pasakyti, kad kitą dieną būtinai man paskambins, nes tą vakarą savo telefoną buvo palikęs namuose. Kadangi savo pokalbiu vaikinas mane dar labiau sužavėjo, kitą dieną laukiau jo žinutės.
Bet laukiau veltui. Niekad nemėgdavau rašyti vaikinams pirma, bet tas kartas buvo išimtis. Pamiršusi savo išdidumą iš draugės pasiėmiau jo numerį ir parašiau žinutę su žodžiu „Labas :)“.
Atsakymo nesulaukiau iki vakaro. Jau buvau praradusi viltį, pykau ant savęs, kad veltui rašiau, kad geriau būčiau nerašiusi. Bet vakare gavau žinutę su tekstu: „Labas, atsiprašau, kad neparašiau, bet nuo ankstaus ryto dalyvavau krepšinio varžybose. Kaip sekasi?“
Gavus tokią žinutę nukrito akmuo nuo širdies, paguodžiau save, kad bent atrašė. Taip bendravome savaitę, tada vėl susitikom, o po vieno susitikimo sekdavo kitas ir dar kitas...
Taip pabendravę daugiau nei mėnesį pradėjome draugauti. Po truputį pradėjome vienas kitą įsimylėti, norėjosi praleisti vis daugiau laiko vienas su kitu. Baigusi mokslus įstojau į jo universitetą, apsigyvenau bendrabutyje, kuris buvo šalia jo bendrabučio. Po dvejų metų draugystės Vaidas pasiūlė gyventi kartu, tad taip ir padarėme. Ir iki šiol gyvename kartu, savaitgaliais grįžtame į savo tėvų namus, bet kas dieną susitinkame.
Kuriame bendrus ateities planus, turime tikslų, kurių siekiame. Ir, žinoma, kasmet švenčiame šv.Valentino dieną. Myliu ir esu mylima jau penktus metus. Dabar džiaugiuosi, kad tą Vasario 14-ąją atvažiavau pas draugę, nes tuomet sutikau sau brangų žmogų, be kurio dabar neįsivaizduoju savo kasdienybės. Ačiū, kad esi, Vaidai.
***
Žinote tą svaiginantį meilės jausmą, kai, regis, kojomis nesieki žemės? Patyrėte meilės romaną, kurio negalite pamiršti? Kartais pagalvojate, kad jūsų santykių istorija galėtų būti knygos ar filmo dalimi? Kviečiame papasakoti savo istoriją, dalyvauti konkurse ir laimėti „Lonas“ prizus.
Jūsų istorijų iki lapkričio 11 d. laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Tvarkinga lietuvių kalba parašytas istorijas publikuosime rubrikoje „Bendraukime“. Plačiau apie konkurso sąlygas skaitykite konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"="">konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"" target="_blank">čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
