Mano meilės istorija prasidėjo tada, kai Jis pirmą kartą įžengė į mano kiemą. Tą akimirką mano pasaulis sustojo, aš viską pamiršau, mačiau tik Jį: tas gilias Jo akis, tamsius plaukus, tą ploną kasytę nugaroje, supintą iš ilgesnių Jo plaukų ir tą liekną tobulą kūną. Kūną, kurio taip ir nepaliečiau...
Vos tik Jį pamačiusi, įsimylėjau. Iš tikrųjų, net nežinau, kodėl aš jį pamilau, gal dėl jo charakterio, tokio mielo ir kartu tokio bjauraus, o gal mane pakerėjo Jo valiūkiška išvaizda... Net dabar, po tiek daug metų, prasilenkusi su Juo gatvėje svarstau, kodėl mano širdis suvirpa Jį pamačius, kodėl nerimsta po tiek įskaudinimų?..
Atėjęs į kiemą Emilis sukėlė tikrą audrą. Toks gražus, savimi pasitikintis, bet kartu ir kuklus vaikinas. Drauge su savo draugais Jis vaidino erelį, tikrą mergišių: norėjo, kad visos merginos būtų Jo. Panašiai ir buvo... Daugelis merginų flirtavo su Juo, o Jis joms atsakė tuo pačiu.
Tik aš viena žiūrėjau iš šono, kaip viskas vyksta, nes Jis nekreipė į mane jokio dėmesio – matyt, buvau ne Jo skonio mergina. Nors, gerai pagalvojus, aš ir dabar ne ta mergina, su kuria Jis norėtų kurti ateitį. Jo flirtavimai su mano draugėmis tuo metu labai žeidė mane ir draskė širdį. Aš kaskart į Jį žvelgdavau iš šono ir svajodavau, kad kada nors Jis atkreips dėmesį ir į mane, bet deja, savo eilės nesulaukiau.
Slinko dienos, bėgo savaitės, o padėtis nesikeitė. Vieną dieną radau tokius žodžius: „Jei nori, kad tavo gyvenime kažkas pasikeistų, turi daryti tai, ko dar niekada nesi dariusi“ ir man kilo mintis – nusiųsiu Jam meilės laišką.
Dar ir dabar atsimenu, kaip aš savo pirmąjį parašytą laiškutį įdėjau į voką, prie laiškučio pridėjau kelias mažas dovanėles ir įmečiau į Jo pašto dėžutę. Žinoma, savo vardo nerašiau, bijojau, kad manęs nesupras.
Iki šių dienų atsimenu tą diena, kai nešiau laišką. Pamenu, slėpiau nuo visų, kad einu pas Emilį. Draugės juokėsi iš manęs – sakė, kad aš kvaila, kad negalima „kabintis“ vaikinui ant kaklo, bet aš jų neklausiau ir dariau taip, kaip man liepė širdis.
Po mano žygdarbio praėjo daug laiko. Niekas nieko nesakė, o ir pats Emilis tylėjo. Praėjus keleriems metams, kai visi paaugome, kai Jis dar labiau išgražėjo, kai mano meilė dar labiau išaugo, parašiau Jam dar vieną laišką. Bet... geriau nebūčiau Jam jo rašiusi. Buvau tokia naivi. Pagalvojau, nusiųsiu dar vieną laišką, pridėsiu kasetę su gražia daina, ir Jis mane iš karto pamils... Parinkau labai gražią grupės „B'avarija“ dainą. Kai ją pirmą kartą išgirdau, supratau, kad tai – mudviejų daina.
Parašiusi laišką įdėjau į voką kartu su daina ir išsiunčiau. Didžiausia klaida, kurią padariau, tai, kad laiško pabaigoje parašiau, jog laukiu Jo atsakymo ir kad laišką įmestų į pašto dėžutę. Ir nė akimirkos nepagalvojau, kad taip Jis galėjo sužinoti, kas rašo. Kai dabar pagalvoju, klausiu savęs: „Kokio velnio man reikėjo rašyti savo adresą ir prašyti atsakymo?“ Juk giliai širdyje žinojau, kad jis yra savimi pasitikintis idiotas ir kad niekada neatsakys į mano laišką.
Žinojau... bet kai myli, negalvoji. Aš Jam nusiunčiau dainą kaip meilės įrodymą, kaip meilės prisipažinimą, o Jis... Jis tiesiog pasityčiojo. Jis pasakė visiems savo draugams, ką aš jaučiu, o jo draugai iš manęs tiesiog pasijuokė. Mano draugės nebuvo sužavėtos tokiu mano poelgiu ir vis klausinėjo: už ką tu myli tą niekšelį, kuo Jis tave patraukė? Aš neatsakiau į jų klausimus, nes tiesiog nežinojau atsakymų, nežinau jų ir dabar.
Mano meilė Emiliui buvo didelė ir stipri. Ji buvo, yra ir turbūt visada bus mano širdyje. Kai aš Jį matydavau, man pasidarydavo lengviau gyventi, man pasaulis tapdavo spalvotas, o dabar... Dabar viskas sugriuvo, sugriuvo kaip smėlio pilis nuo jūros bangų.
Šiandien turiu Jo nuotrauką ir galvoju: ar Jis mane atsimena? Ar turi dar tuos laiškus, o gal išmetė juos į šiukšlių dėžę - juos ir mano meilę Jam. Žinote, kai vieną akimirką tu sėdi ir žaidi su draugėmis, o jau kitą... jo draugai iš tavęs juokiasi. Tai man buvo didelis smūgis, kai staiga visos iliuzijos, visos svajonės dingo dideliame rūke. Tuo metu teisinausi, sakiau, kad ne aš rašiau tą laišką, bet visi žinojo tiesą, kad ir ką aš bebūčiau sakiusi. Pamenu, kaip visą dieną verkiau iš skausmo ir sielvarto, kad jis taip negražiai su manimi pasielgė.
Po to įvykio praėjo daugiau nei šešeri metai, o jo draugai vis dar atsimena siųstą dainą ir kartais primena vaikystės klaidą. Nors dabar kai pagalvoju, aš labai nesigailiu... Aš tikrai Emilį nuoširdžiai mylėjau ir norėjau, kad mes būtume kartu, bet, kaip suprantu dabar, tuo metu Jis neturėjo nei sąžinės, nei širdies. Išsiųstas laiškas su daina buvo lemtingi. Prieš meilės prisipažinimą galėjau džiaugtis Jo draugyste ir dažnai Jį matydavau, o paskui... Paskui viskas dingo: draugystė, Jo balsas, gražios mėlynos akys – jos kažkur dingo, kažkur toli jos žiūri į kažką, bet ne į mane...
Šiandien, po tiek prabėgusių metų, aš Jį vis dar atsimenu, Jis užima ypatingą vietą mano širdyje, nes tai buvo pirmoji mano meilė, didelė ir skaudi.
Dabar aš gyvenu savo gyvenimą ir tik kartais apie Jį pagalvoju. Po truputį visas skausmas ir liūdesys praeina, bet reikia daug laiko su tuo susitaikyti. Būna dienų, kai aš Jį sutinku gatvėje, Jis į mane pasižiūri šaltomis akimis, ir aš nesuprantu, kodėl: ar dėl to, kad manęs neatsimena, ar dėl to, kad aš Jam dabar esu niekas.
Kai pamatau Emilį, man tik norisi užduoti Jam vieną vienintelį klausimą: kodėl, kodėl Jis tą kartą taip negražiai pasielgė? Man įdomu, kodėl Jis nepriėmė mano meilės... Šis klausimas man neduoda ramybės jau daug metų, bet vis Jį sutikus neišdrįstu prieiti ir paklausti, nedrįstu pasakyti visko, ką norėčiau pasakyti...
Dabar man vis dar sunku, kartais aš Emiliui rašau meilės eiles, išlieju širdį popieriaus lape. Bet aš tikiu, kad ateis laikas, ir aš išmesiu Jo nuotrauką taip, kaip Jis išmetė mano meilę Jam. Aš pradėsiu naują gyvenimo etapą. Pradėsiu tada, kai Jis man nieko nebereikš, kai atsiminsiu Emilį, kaip vaikystės draugą, kiemo sielą, jauną merginų viliotoją, o ne kaip pirmąją ir skaudžią meilę.
Žinot, kaip vienoje dainoje: „Kartu, bet atskirai bėga du laikai, du priešingi likimai suveda retai...“. Šie keli žodžiai tik įrodo, kad priešingi likimai beveik niekada nebus kartu. Taigi, gal mudu iš priešingų likimų ir niekada nesurasime vieno kelio į ateitį...
***
Žinote tą svaiginantį meilės jausmą, kai, regis, kojomis nesieki žemės? Patyrėte meilės romaną, kurio negalite pamiršti? Kartais pagalvojate, kad jūsų santykių istorija galėtų būti knygos ar filmo dalimi? Kviečiame papasakoti savo istoriją, dalyvauti konkurse ir laimėti „Lonas“ prizus.
Jūsų istorijų iki lapkričio 11 d. laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Tvarkinga lietuvių kalba parašytas istorijas publikuosime rubrikoje „Bendraukime“. Plačiau apie konkurso sąlygas skaitykite konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"="">konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"" target="_blank">čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
