Jis tapo mano geriausiu draugu – tokiu, kokių pasitaiko tik kartą gyvenime, tokiu, su kuriuo kalbėjausi apie viską ir patyriau nuostabiausių akimirkų. Nejučiomis mano draugystė peraugo į meilę, bet neįmanomą. Jis buvo mano geriausios draugės vaikinas, o aš negalėjau palaužti savo griežtų moralės principų ir tylėjau. Be to, negalėjau net įsivaizduoti, kad toks tobulas žmogus galėtų susižavėti tokia paprasta ir pilka mergina kaip aš.
Neįstengiau suvaldyti audros, kilusios savo sieloje, todėl mečiau mylimą sportą ir nemačiau jo lygiai metus.Per tuos metus jausmai nenusilpo, atvirkščiai, įsiliepsnojo dar labiau, bet neleidau sau su juo bendrauti, o po šiurkštaus paskutinio pokalbio, kurį, pagal „gudriai“ suregztą planą, išprovokavau, jis manęs taip pat nebeieškojo...
Kitą vasarą trenerė paprašė sudalyvauti varžybose, nes nebuvo porininkės vienai irkluotojai. Aš sutikau, nors įtariau, jog nesusitikti su sena meile nepavyks. Nuo tos dienos pradėjome dar intensyviau bendrauti, rodos, nieko prieš tai kaip ir nebuvo. Tai buvo stebuklinga vasara, tobulų akimirkų metas, kurios neišdils iki paskutinio atodūsio. Jaučiau, jog jis man neabejingas, bet vis tas pragariškas baimės jausmas kliudė prisipažinti, galbūt aš klystu, maniau.
Nekalti bučiniai, prisilietimai, ilgi pokalbiai – juk tai turėjo būti tik draugystės išraiška, bet nebuvo... Kai pasiryžau pasakyti, jog jaučiuosi taip pat kaip jis, jog įgavau sparnus, jog dėl jo man drėksta rankos, o širdis spurda tarsi kolibrio, jis pribėgo prie manęs ir tarė: „Mieloji, aš įsimylėjau, aš radau nuostabų žmogų per draugų vestuves.“
Tą akimirką mano širdis nesustojo ir nesudužo, kaip rašoma meilės romanuose, ji tiesiog užšalo, nes prieš mane stovėjo Mano gyvenimas, sakantis, jog rado savo gyvenimo meilę. Prisimenu, jog nusišypsojau ir supratau, jog čia pabaiga.
Bet meilė nebūtų taip vertinama, jei nebūtų tokia stipri ir užsispyrusi. Prasikankinau pusę metų, o per Naujus metus pakankamai išgėriau ir parašiau banaliausią ir seniausią frazę istorijoje „Negaliu be tavęs gyventi, aš tave beprotiškai myliu.“ Gavau atsakymą, kuris nebūtų sukėlęs vilties net didžiausiam optimistui: „Tu man buvai visas gyvenimas, bet gal per išdidumą, o gal per kitus principus neleidai tapti tavuoju, taigi dabar negaliu tau niekuo padėti, nes tu – tik mano nuostabi praeitis.“
Po to jo niekada nebemačiau, nieko apie jį negirdėjau, tačiau išgirdus gatvėje jo vardą, galva nevalingai pasisuka, o širdis suspurda lyg ieškodama savo šeimininko.
***
Žinote tą svaiginantį meilės jausmą, kai, regis, kojomis nesieki žemės? Patyrėte meilės romaną, kurio negalite pamiršti? Kartais pagalvojate, kad jūsų santykių istorija galėtų būti knygos ar filmo dalimi? Kviečiame papasakoti savo istoriją, dalyvauti konkurse ir laimėti „Lonas“ prizus.
Jūsų istorijų iki lapkričio 11 d. laukiame adresu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Tvarkinga lietuvių kalba parašytas istorijas publikuosime rubrikoje „Bendraukime“. Plačiau apie konkurso sąlygas skaitykite konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"="">konkursas-meiles-istorija-kurios-negaliu-pamirsti.htm"" target="_blank">čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
