Nieko panašaus! Esu protinga, gabi ir šitie gebėjimai man gimus niekur nedingsta, nes juos paveldės mano palikuoniai. Jeigu nebūtų manęs, nebūtų kam ir perduoti šitų talentų. Tiesa?
Einame toliau. Tėvai - nemylėjo. O gal tai tik todėl, kad kažką dariau ne taip? Nemokėjau teisingai elgtis, bendrauti, buvau tiesiog sunkus vaikas? Atrodytų, tai mano klaida, už kurią ir kentėjau? Gali būti. Bet tai tiesiogiai ar netiesiogiai skatino mane keistis ir tobulintis. Mokykla baigiau beveik sidabriniu medaliu. Va, ir vėl čia galima įžvelgti gyvenimo klaidą. Neišmokau gerai fizikos, susikirtau ir negavau medalio. Ir gal tik dėl to neįstojau ten, kur norėjau?
O norėjau tapti gydytoja. Anais laikais ten galima buvo patekti tik su medaliais arba per pažįstamus. Mano geri pažymiai nepadėjo. Vis tiek sukirto per stojamuosius egzaminus. O turėk medalį, gal būtų viskas kitaip?
Nusivylusi bandymu įstoti į tuometinį Medicinos universitetą, be egzaminų įstojau į pirmąją pasitaikusią pedagoginę mokyklą. Tik tam, kad tuščiai nepraleisčiau metų. Ją puikiai pabaigiau. Dėl to turėjau galimybę pasilikti dirbti ir toliau mokytis Baltarusijos sostinėje Minske. Tokias vietas anksčiau per paskirstymą aukštesniosiose mokyklose dalindavo tik geriems mokiniams. O aš? Nesutikau!
Išvažiavau gyventi į Lietuvą, kurioje manęs laukė mano gyvenimo meilė. Tos šalies kalbos visai nemokėjau, todėl ir mokytis toliau negalėjau. O kai išmokau kalbėti tos šalies kalba, buvau jau ištekėjusi ir auginau dažnai sergančius vaikus. Klaida? Dabar manau, kad taip. Bet tuo metu apie tai negalvojau, nes buvau stipriai įsimylėjusi.
Po kurio laiko, nors ir kalbėjau su akcentu, sugebėjau susirasti darbą pagal pedagogės specialybę. Darbas man labai patiko. Pasirodo, tai ir buvo mano pašaukimas. Tapau netgi nepralenkiama savo srities specialiste.
Bet vieną dieną mano gyvenimas staigiai pasikeitė. Mokykloje, kurioje dirbau, per pertrauką mano sūnų sumušė jo bendraklasis. Nepasakosiu, kokius sužalojimus tada sūnus patyrė, nes ne apie tai dabar kalba. Esmė yra ta, kad aš tuo metu netinkamai sureagavau. Griebiau skriaudiką už ausies ir nuvedžiau pas klasės mokytoją pasiaiškinti.
Vėliau jo tėvai ant manęs parašė pareiškimą policijoje - dėl mažamečio sužalojimo. Dar apkaltino tuo, ko visai nebuvo - bandymu pasmaugti. Teismas baigėsi dviejų šalių susitarimu. Aš turėjau atlyginti moralinę žalą.
Klaida? Jūs ir neklauskite. Ir dar kokia! Pasekmė – žiauri depresija. Jos paveikta išėjau iš darbo. Parašiau registruotą laišką su pareiškimu dėl atleidimo ir išsiunčiau jį paštu mokyklai. Kitaip direktorius niekaip nesutiko jo pasirašyti, kalbino nedaryti klaidos ir pasilikti.
Vyras palaikė mano sprendimą išeiti iš darbo. Tokiu būdu tapau namų šeimininke. Atrodytų, viskas būtų gerai? Va, ir nelabai. Mūsų šeimos galva, dėl kurio ne vieną kartą keitėsi mano gyvenimas, po daugiau nei 20 santuokos metų susirado meilužę...
O kaipgi dabar aš? Išduota, be darbo, su vaikais, be artimųjų pagalbos, svetimoje šalyje? Va, tau ir gyvenimo klaidos. Va, tau ir patirtis. Nors kitą vertus, gal čia visai ne klaidos? Gal čia likimas? Kuris yra toks, koks yra? Ir mums visai nereikia dėl to jaudintis ir gailėtis. Tiesiog reikia paimti ir peržengti visas nesėkmės ir eiti toliau į priekį plačiai šypsantis savo ateičiai.
***
Ar jus kartais aplanko jausmas, kad jei galėtumėte atsukti laiką atgal, kai ką darytumėte visiškai kitaip? Kurį savo žingsnį galėtumėte pavadinti klaida, pamokiusia visam gyvenimui? Manote, kad jūsų patirtis gali padėti kitiems nekartoti jūsų klaidų? Pasidalinkite savo gyvenimiška patirtimi dalyvaudami rašinių konkurse ir laimėkite naująjį J.K.Rowling romaną su jos autografu!
Jūsų istorijų, parašyta tvarkinga lietuvių kalba, iki gruodžio 11 dienos laukiame adresu konkursai@lrytas.lt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
