Po tokio skrydžio ne tik iš pėdkelnių, bet ir iš blauzdų odos liko vieni skutai. O jau kaip skaudėjo! Ir po to dar reikėjo ieškoti, kas mane visą tokią traumuotą, parvežtų namo (nėjau net į renginį, į kurį tąkart buvau nuvykusi).
Tiesa, tą kartą, vos spėjusi parkristi, jau supratau, kodėl man taip atsitiko. Močiutė sakydavo: Dievas „pakorojo“. Taigi jis „pakorojo“ mane už tai, kad tada su piktdžiuga pasišaipiau iš apsivožusios kolegės.
Bet vienos pamokos man dar buvo mažai. Dar reikėjo įsimylėti svetimą vyrą. Bet jau apie meilę tai tikrai nepasakosiu, nes nuo tokių istorijų skaitančius žmones pykina iki apsivėmimo. Tik pasakysiu, kad prieš tai buvau moralizavusi ir smerkusi gerą bičiulę už santykius su svetimu vyru. Na, žodžiu...
Paskui dar šaipiausi iš draugų, kurie gana ankštame bute buvo įsitaisę katę ir šunį. Tą katiną vesdavosi į lauką su tokiom juokingom petnešėlėm ir pavadėliu – kad nepabėgtų. Katinas sudraskė baldus, nagais nuakėjo sienų apmušalus, šlapindavosi į batus – vis tiek jį laikė, leisdavo jam lovoj miegoti, šlapintis į klozetą (na, čia tai jau buvo gudriai išmokytas, bet vis tiek aš vengdavau į tą tualetą eiti – kai prispirdavo reikalas, keldavausi, atsisveikindavau ir skuosdavau namo).
Na, o šuo seilėdavosi, knarkdavo, net leisdavo orą palindęs po lova – kokia būdavo smarvė, aš net nerandu žodžių apsakyti. Iš tų draugų grįždavom namo apkibę gaurais, prismirdę ir susierzinę. Paskui šuo susirgo ir nustipo, ir mes jau džiaugėmės, kad pagaliau bus galima ramiai pas juos pasisvečiuoti, bet tai ne, kur tau, jie įsitaisė kitą šunį. Tas šuo miegodavo ne tik jų lovoj, bet dar ir po pačia antklode.
Mudu su vyru buvom pakraupę. Ir aš, žinoma, kiekviena miela proga apie tą siaubą mėgau papasakoti. Ir dar pridurdavau, kiek jie išleidžia pinigų maistui, vaistams, skiepams, veterinarams... Kartą žiemą pirko to šuns padukams kremuko už 25 litus. Turint galvoje, kad ten jo buvo gal tik 10 gramų, ko gero, mano draugė net pati sau veido kremo už tokius pinigus neperka...
Tačiau... Kai paaugo dukra, pradėjo zyzti norinti kačiuko. Aš, žinoma, nieku gyvu nepasirašiau. Bet kartą, kol sėdėjau kirpykloje, dukra su tėveliu užėjo į gyvūnėlių parduotuvę ir... gavo dovanų mažą juodą katytę. Taigi mums taip pat teko įsitaisyti tokias pačias petnešėles, pavadėlį, pirkti maistuką ir... priimti tą katytę į lovą.
Na, o praėjus dar keletui metų gimtadienio proga mano draugė man padovanojo... šuniuką. Taksytę. Tokią mažutėlę ir tokią gražią, kad susileidau iš laimės vos tik paėmusi ją į rankas. Dabar mūsų katytei 12 metų, taksytei – 8. Ji miega... prie mano kojų po mano antklode. Esu bloga „auklė“ – man nepavyksta jos iš ten iškrapštyti. Jei išveju ją lauk, man vos tik užmigus ji ir vėl sugrįžta. Yra tikra gudrutė.
Dabar ir aš perku savo taksytei kremukus ir vaistukus, rūpinuosi ir nerimauju, kai ji sunegaluoja. Vežu jai lauktuves iš kelionių ir perku Kalėdų dovanėles... Lepinu ją ir esu labai laiminga, kai sugrįžusią ji pasitinka mane prie durų, kai skaitant knygą ji ropščiasi man ant kelių ir šaltais žiemos vakarais šildo mano šaltas kojas.
Žinau, kad iš šalies visa ši situacija atrodo juokingai graudi. Bet Dievas ir čia mane „pakorojo“ – prisikalbėjau „ant savo biednos galvos“. Tik dabar jau stengiuosi nesakyti, kad šitie gyvūnai mūsų namuose – paskutiniai. Tyliu, kad ir vėl neprisikalbėčiau.
Kitaip sakant, mano didžiausia klaida buvo nemokėjimas suprasti kitų žmonių, noras nusistebėti, apkalbėti, pasišaipyti. Tačiau po to, kai mano pačios namuose apsigyveno šuo, labai tvirtai laikau save už liežuvio ir neleidžiu sau net pagalvoti, kad kas nors ką nors daro negerai. Žodžiu, tobulėju...
***
Ar jus kartais aplanko jausmas, kad jei galėtumėte atsukti laiką atgal, kai ką darytumėte visiškai kitaip? Kurį savo žingsnį galėtumėte pavadinti klaida, pamokiusia visam gyvenimui? Manote, kad jūsų patirtis gali padėti kitiems nekartoti jūsų klaidų? Pasidalinkite savo gyvenimiška patirtimi dalyvaudami rašinių konkurse ir laimėkite naująjį J.K.Rowling romaną su jos autografu!
Jūsų istorijų, parašyta tvarkinga lietuvių kalba, iki gruodžio 11 dienos laukiame adresu konkursai@lrytas.lt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
