Nesu iš tų alkoholikų, kurie šlaistosi po barus ar landynes. Gerdavau vienas - savo namuose. Kiekvieną išgėrimą pasižymėjau kalendoriuje. Gale metų susumuodavau dienas ir užsiimdavau už galvos. Kartais per metus gerdavau net po 200 dienų. Tai yra, daugiau nei pusę metų. Tik ne iš eilės. Gerdavau maždaug kas antrą dieną.
Tiesa, dirbu užsienyje. Kai esu ne Lietuvoje, apie gėrimą net negalvoju, o kai grįžtu, tai geriu nuolat. Taigi faktas apie alkoholio pripratimą kaip ir atmestinas. Lietuvoje slegia depresija, dvelkia kažkokia niūruma. Daug sunkiau atsispirti pagundai, kai esi savo šalyje. Ir tikrai ne dėl alkoholio kainų skirtumo. Geriu tik labai brangius gėrimus. Dienai išleidžiu kažkur 100 Lt vien gėrimams.
Kartą maniau, kad reikia nueiti pas psichiatrą ar psichologą pasišnekėti. Bet ką jis man pasakys? Be to, būsiu įrašytas į sąrašus ir dar neteksiu vairavimo teisės. Bet vieną dieną prisiverčiau ir nuėjau į privačią kliniką pas psichiatrą. Anonimiškai. Psichiatras tylėjo, išklausė ir prirašė vaistų už 200 litų. Nusipirkau, bet kai paskaičiau apie tuos vaistus, juos išmečiau į klozetą. Pasirodo, geriant šiuos vaistus padidėja rizika savižudybei. O apie tai kartais pamąstydavau.
Prisiekiu, kad psichiatras, nieko nekalbėjo, nebandė įtikinėti ar kažkaip atverti akis. Tiesiog klausinėjo ir rašė (pildė anketą kažkokią).
Nustojau gerti tik tada, kai vieną dieną kažkaip šovė mintis į galvą. Juk gėrimas - tik silpnumas, tai - tik valios trūkumas. Jokia čia liga ar genai. Šitai supratęs, atsisakiau potraukio alkoholiui.
Psichiatrai ir psichologai turėtų suprasti viena - alkoholikui ar narkomanui griežtai negalima sakyti, kad tai - liga, ir gydyti vaistais to, kas nėra liga. Tai - tik valios trūkumas. O valia yra išsiugdoma mąstant.
Labai dažnai gerdamas save teisindavau, kad esu ligonis, todėl geriu. Sakydavau, kad ne taip viskas lengva, juk pasaulyje garsūs mokslininkai sako, kad tai baisi liga, kurią gali nulemti net genai.
Pasaka apie alkoholizmo genus yra tikras cirkas. Kaip aš suprantu genus, tai visiškai prieštarauja medikų skelbiamoms nesąmonėms. Pavyzdžiui, jei aš gimiau be piršto, tai yra didelė tikimybė, kad mano vaikai gims be piršto taip pat, nes mano genuose to piršto nėra. Bet jei aš nusipjoviau pirštą, tai mano vaikams gimti be piršto neįmanoma. Tai apie kokius alkoholizmo genus mes galime šnekėti? Juk gimiau blaivas, o alkoholiku tapau vėliau. Tai kaip aš galiu perduoti savo vaikams alkoholizmo genus?
Nežinau kokiu tikslu, bet mokslas kartais pateikia visiškai nelogiškas ir netgi kenksmingas išvadas. Juk žmogui, kuris turi potraukį gerti, labai palanku pasiteisinti ir toliau simuliuoti, kad neva aš turiu alkoholizmo genus, nes mano tėvas irgi turėjo, labai lengva pasiteisinti, kad neva aš sergu, todėl ir geriu. Pasidomėkite statistika ir suprasite, kad jokie vaistai alkoholikų neišgydo tol, kol jis pats to nenori.
Yra tam tikros bailių rūšys, kuriems limpa gąsdinimai apie torpedas ir kodus, bet tai labai laikina. Pažįstu vieną šeimą, kur vyras stipriai gėrė, bet buvo didelis bailys. Jo žmona, sutarusi su gydytoja planą, jį įkalbėjo neva susileisti „torpedą“. Suleido jam kažkokių vitaminų, nuo kurių akimirksniu išmušė karštis. Persigando vargšelis ir negėrė pusę metų (tiek neva ta „torpeda“ turėjo veikti). Pasibaigus „torpedos“ galiojimui, vėl sėdo prie stiklinės. Atgėręs mėnesį vėl pas gydytoją į kabinetą atėjo, kad „torpedą“ suleistų. Taip tęsėsi kelerius metus, kol kažkoks gudruolis jam papasakojo, kad jokių „torpedų“ nėra. Grįžo namo jis girtas, iki ausų išsišiepęs ir pasididžiuodamas žmonai porino, kad pramušė „torpedą“.
Taigi, reziumuojant, galėčiau pasakyti, kad ne vaistai veikia, o veikia tikėjimas. Kai kuriems baimė. Ką man psichiatras galėtų padėti, jei aš nebijau, o tikėti nenoriu? Nieko. Padėti gali tik savęs atradimas ir supratimas, kad nėra jokių alkoholizmo genų, nėra jokios alkoholizmo ligos, yra tik valios trūkumas, silpnumas ir savęs teisinimas kažkokiomis neteisingomis hipotezėmis.
Neleiskite sau galvoti, kad jūs sergate, netikėkite apie kažkokius alkoholizmo genus, nes jų nėra. Esate pats sau priešas ir užtarėjas, todėl viskas priklauso tik nuo jūsų, o ne nuo kažkokių neva stebuklingų tablečių.
***
Ar jus kartais aplanko jausmas, kad jei galėtumėte atsukti laiką atgal, kai ką darytumėte visiškai kitaip? Kurį savo žingsnį galėtumėte pavadinti klaida, pamokiusia visam gyvenimui? Manote, kad jūsų patirtis gali padėti kitiems nekartoti jūsų klaidų? Pasidalinkite savo gyvenimiška patirtimi dalyvaudami rašinių konkurse ir laimėkite naująjį J.K.Rowling romaną su jos autografu!
Jūsų istorijų, parašyta tvarkinga lietuvių kalba, iki gruodžio 11 dienos laukiame adresu konkursai@lrytas.lt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
