Vis dėlto svajonės kai kada turi ydą imti ir išsipildyti. Ir jau tada – galas. Gavęs tai, ko troško, žmogus kartais nebepajėgia to išsipildymo pakelti. Mat prisvajoja tokių dalykų, su kuriais vėliau nesugeba susidoroti. Todėl svajoti reikia labai, labai atsargiai. Ypač, jei svajonė turi kaimyno žmonos, namo, jachtos, banko sąskaitos ar užimamų pareigų pavidalą.
Daug paprasčiau, jei svajojame parašyti knygą, išmokti anglų kalbą, nukeliauti į Reikjaviką arba susirasti turtingą vyrą. Čia jau reikėtų nebe verkšlenti ir guostis, bet imtis ryžtingų veiksmų: sėsti prie kompiuterio, atsiversti vadovėlį, taupyti pinigus arba užuot žiūrėjus sau po kojomis einant gatve pakelti galvą ir pradėti šypsotis. Priešingu atveju taip ir liksite stovėti prie puodų arba suskilusios geldos. Bet, žinoma, čia jau prioritetų klausimas.
Na, o pamąstyti apie svajones paskatino Sigurdos rašinėlis. Mat ir mano svajonė buvo parašyti knygą vaikams. Ir ji jau išsipildė. Nes sėdau ir rašiau. Be to, ji neliko dūlėti stalčiuje – dabar puikuojasi knygynų lentynose. Tad, miela Sigurda, nesiteisink buitimi, o kibk į darbą. Juk tikriausiai žinai anekdotą apie suvalkietį, kuris Dievo prašė „atsiųsti“ jam aukso puodą. Neištvėręs metų metais besitęsiančių maldavimų Dievas jam patarė... bent jau nusipirkti loterijos bilietą.
Šis tekstas dalyvauja konkurse „Mano didžiausia Kalėdų svajonė“. Konkurso nugalėtojas bus skelbiamas gruodžio 27 d. Plačiau apie konkursą skaitykitekonkursas-mano-didziausia-kaledu-svajone.htm#.UqlinFsW0rU"="">konkursas-mano-didziausia-kaledu-svajone.htm#.UqlinFsW0rU"" target="_blank"> čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
