Siaubas prie dantisto kabineto durų
Kam kurti siaubo filmus apie džiperius kriperius kukurūzų laukuose, jei galima prisiminti kančias prie tarybinių dantistų kabinetų. Tiems, kam jau bent kiek per trisdešimt, atsimena kasmetinius mokyklos laikų sveikatos patikrinimus (berods, rudenį), kuriuos vainikuodavo masinis „drebato“ prie dantisto kabineto. Šiurpą keliantis grąžto burzgimas, klasiokų klyksmai anapus, baisus laukimas prasiveriančių baltų durų ir dantistės žodelio - „sekantis“.
Kaip nebijosi, jei gręžia, nervą ar dantis traukia be nuskausminamųjų. O jei ir suleidžia kokių, tai jie pradeda veikti post factum. Ne veltui pagalbininkės darbas - ne tiek padavinėti dantistei įrankius, o laikyti prie atlošo prispaustą paciento (tiek vaiko, tiek suaugusiojo) galvą. Apie jokias mandagybes nėra nė kalbos. „Ko baubi, kaip karvė? Jei visos taip šauktų, dirbti negalėčiau“, - maždaug taip viena dantistė (ne iš mažo miestelio, o didesnio miesto) „guodė“ savo pacientę - mano mamą.
Visos esamos ir būsimos kartos turi geru žodžiu minėti iškovotą nepriklausomybę ir kasmet žvakeles uždegti prie laisvės kovotojų kapų vien dėl dabartinių modernių dantistų kabinetų. Garbė žodis.
Žaidimas be taisyklių, arba laukiant šviežios duonos
Gana rakinėti dantis. Tuo labiau, kad ši tarybinė patirtis nėra unikali. Persikelkime į tipišką tarybinį kolūkį. Čia kur kas įdomiau. Įsivaizduokime kaimo parduotuvėlę, kuri tam tikromis dienomis bent kelioms valandoms virsdavo, šių laikų terminais kalbant, bendruomenės pletkų centru. Tokiu ji virsdavo, kai atveždavo šviežios duonos. Laukti duonelės maždaug valandą dvi prieš susirinkdavo kone pusė kaimo – bent po vieną atstovą iš šeimos. Nuo mažamečių vaikų iki pensininkų.
Visi žinojo - jei pavėluosi, riestainio skylę gausi. Įsivaizduokite. Tau šešeri metai, ir vietoj to, kad tas kelias valandas praleistum su draugais kieme, ramstai parduotuvės sienas. Bet aš meluoju. Tų kelių valandų į jokius kiemo žaidimus nemainyčiau. Kiek informacijos, kokie tipažai... Jei iki tol nežinojai, kaip atsiranda vaikai, tai čia tikrai sužinodavai.
Apskritai tos valandos parduotuvėje neprailgdavo – klausaisi kaimo pletkų ir skaičiuoji, kiek „Žigulinio“ alaus butelių išgeria kokie kaimo girtuoklėliai. Labiausiai ištroškusieji nusiperka alaus butelį, kone prie prekystalio išgeria, atiduoda tuščią butelį, kurį vėl išmaino į pilną ir vėl geria.
Smagiausioji dalis prasidėdavo sulaukus duonos. Kai vairuotojas medinėse dėžėse sukrautus kepalus perduodavo pardavėjai (kad ji suskaičiuotų), prasidėdavo žaidimas be taisyklių „Griebk greičiau ir kuo daugiau“. Ir visai nesvarbu, kad tu vaikas, ir tau sunku per suaugusiuosius prasibrauti. Kiekvienas už save. Tų kepalų visi prisigrobdavo tiek, kad jų užtekdavo ne tik šunims, bet ir kiaulėms, karvėms, vištoms. Bet ir jiems tos duonos buvo per daug. Todėl būdavo, kad duonelės kepalas mėtosi kokiame patvory vištų atitemptas ir paliktas.
Vaikystė fermoje
Neįdomu? O kaip jums vaikiški žaidimai karvidėse? Gaudynės, slėpynės tarp karvių eilių? Kai jų baubimas nusibosdavo, persikeldavome į skyrių, kur gardeliuose glaudėsi meilūs veršeliai. Buvome išradingi – sūpynėmis virsdavo grandinės, skiriančios atskiras galvijų eiles. Ir buvo smagu. Nuoširdžiai. Tau ketveri, o fermose tokios erdvės. Tiek daug laisvės. Ir tikrai nieko blogo nenutiko – nei karvė subadė, nei įspyrė, nei koją į transporterį įkišai, nei į kokias srutas įkritai.
Kažkaip mokėjome saugotis. Kraupi patirtis? Nė velnio. Buvo laaabai smagu. Beje, fermose visai nesmirdėdavo. Patikėkite. Vimdančią smarvę pirmą kartą užuodžiau ne karvidėje, o Vilniaus troleibuse – taip siaubingai dvokė bomžas, kad ėmiau žiaukčioti.
Tiesa, apie fermas. Visas karvides, kiaulides, veršides tarybiniais metais statydavo gražiausiose kaimo vietose – ant kokios upės šlaito. Su vaizdu į slėnį, kur ilgainiui atsiverdavo naujas dirbtinis vandens telkinys. Tikras srutų ežeras.
Nepatinka karvės, prašom, apie arklius. Tiksliau, apie jų išmatas, dėl kurių vyko konkurencija – kas greičiau jų susirinks (reikėjo nesnausti, nes kaime arklių buvo keletas). Kam tos išmatos? Ogi kiaulėms – arkliašūdžius sumaišydavo su miltais, vandeniu, sutarkuotais runkeliais ir patiekdavo kriuksėms. Šias „pynutes“ tekdavo rinkti vaikams. Sėdi ant dviračio, ir pirmyn. Iš pradžių renki su pirštinėmis, o paskui jau ir be jų. O kas čia šlykštaus? Rankas tepdavo tik švieži „pyragai“. Senstelėję jie tapdavo kompaktiški ir rankų netepdavo.
Buvo ir daugiau darbų. Pavyzdžiui, nuravėti ne tik savų 10 kilometrinių cukrinių runkelių vagų, bet dar penkias kolūkio – ne tik nuravėti, bet išrauti ir nudoroti ir kolūkiui atiduoti. Už šį darbą niekas pinigų nemokėdavo. Tokie runkeliai keliaudavo į bendrą didžiulį angarą, iš kurio, vieša paslaptis, patyliukais kolūkiečiai ir sau maišais parsitempdavo.
Šienavome morkas
Vis dėlto užsidirbti buvo galima. Tame pačiame kolūkyje. Nepamenu, kiek man buvo metų. Gal 11 ar 12. Susirinkome būrelis vaikų ir einame į taip vadinamą kontorą darbo ieškoti. Ir niekas mūsų neveja. Ateina toks brigadininkas ir darbo duoda. Pavyzdžiui, ravėti kolūkio morkas. Visą darbo dieną su valandos pietų pertrauka. Įsigudrindavome ne ravėti, o šienauti. Ne tik žolę, bet ir morkas. Kad greičiau būtų. Ir nieko. Nebausdavo. Gal pabardavo, bet tas neįsiminė. Būdavo savaičių, kai reikėdavo tvarkingai sukrauti plytas – tvarkingomis krūvomis. Pirštą nusimušti nieko baisaus. Daug blogiau, jei tarp tų plytų rietuvių stiklo vatos pasitaikydavo – tos dulkelės nusėsdavo ant viso kūno ir, o velnias, kaip grauždavo. Visą pietų pertrauką netoliese esančioje užtvankoje mirkdavome.
Užtat kur kas įdomesnis darbelis būdavo dažyti veršides – visokius fermos vamzdžius. Ne darbas, o pramoga. Duoda teptuką, dažų, ir pirmyn. Ir dažų kvapas neerzindavo.
Kvėpuoti dulkėmis
Tikru išbandymu kiekvienam (ir vyresniam) tapdavo darbas malūne. Kaip čia vaizdžiau paaiškinus. Įsivaizduokite, kad esate uždaroje patalpoje, kurioje tiek dulkių, kad sunkiai įžiūri šalia esantį draugą. Kaip ežiukas rūke. Mat į tą patalpą kone tiesiai iš kombaino pila neapdirbtus grūdus – su visomis šiukšlėmis ir dulkėmis. Mūsų darbas - semti grūdus kibirais ir kažkur pilti. Iš vieno aruodo, į kitą. Žodžiu, kažkoks beprasmis užsiėmimas.
Teištvėriau dvi dienas (reikėdavo dirbti pilną darbo dieną) – neapsikenčiau dulkių, nuo kurių ne tik pajuosdavo ausys, nosis (kvėpuoji dulkėmis), bet ir kosulys imdavo kamuoti. Suaugusieji šiuos darbus dirbti pavesdavo dirbti dešimtmečiams-penkiolikmečiams.
Kiek gaudavome už tą darbą? Tiksliai nepamenu. Galiu pasakyti tiek, kad grašius, palyginus su ta alga, kurią gaudavo suaugusieji tą patį darbą dirbantys. Gal 20 rublių, kai tuo tarpu suaugusieji – apie 90. Bet mes niekuo nesiskundėme, nes buvo smagu – jautėmės tokie savarankiški ir suaugę. Ir tie menki pinigai iš proto nevarydavo. Anokia laimė iš pinigų, jei net ledų negalėjai nusipirkti, nes jų paprasčiausiai kaimo parduotuvėje nebuvo. Didžiausias skanėstas - „bambonkės“ ir vaisvandeniai a la „Buratinas“, „Miško uoga“.
Drabužiai lėlėms – iš skudurėlių rankoms valyti
Buvo ir originalių vaikiškų pramogų. Bene didžiausia – eiti į kolūkio dirbtuves skudurėlių lėlėms pasirinkti. Tuoj paaiškinsiu. Mes, mergaičių kompanija, turėdavome nedideles lėlytes (barbių juk nebūdavo), kurioms rūbelius siūdavome pačios. Ir siūdavome dažniausiai ne iš bet kokių, o iš medžiagų atraižų, kurias rasdavome kolūkio dirbtuvėse. Tos dirbtuvės – tai toks pastatų kompleksas, kur buvo laikoma visa kolūkio technika, kurią čia buvo galima ir remontuoti. Žodžiu, savotiškas bendras autoservisas.
Čia tepaluotoms vairuotojų rankoms valyti kažkas parūpindavo įvairių formų ir spalvų medžiagų atraižų. Va jos ir buvo mūsų laimikis – kokia laimė būdavo rasti ryškiaspalvių juostelių. Mergaičių desantą pamatę suaugusieji žinodavo, ko atėjome ir tų atraižų nepavydėdavo. O kas dėl dirbtuvių – ji vaikams atrodė tokia paslaptinga vieta. Vyrų respublika. Kur nėra nė vienos moters.
Oj, įdomūs tarybinių metų prisiminimai. Buvome tikrų stebuklų liudininkais. Pavyzdžiui, girtas kombainininkas į kiemą kombainą įvaro, o kai išsiblaivo – išvažiuoti iš kiemo negali. Jei išvaro, tai nugriaudamas kokio pastato kampą ar dalį tvoros.
Arba dar įdomiau. Vairuotojas dalį krovinio parsiveždavo namo. Fokusas. Vyras iš sunkvežimio „papilvės“ vyras ištraukia gyvas lekordines vištas ir gaidžius. Ir visa tai vainikuoja ryškios geltonos spalvos ledai popieriniuose kaušeliuose, kuriuos iš kažkur parvežė tėtis.
Yra ką prisiminti. Vaikystė buvo smagi. Ir visai nesunki. Tik štai, kai pagalvoju – gerai, kad tais laikais nebuvo vaikų teisių apsaugos specialistų – turėtų vaikus atimti. Tik ne iš pavienių, o iš viso kolūkio šeimų.
*** Šis tekstas dalyvauja rašinių konkurse „Ką blogiausio / geriausio atsimenate iš Tarybų Lietuvos?“ 5 įdomiausių istorijų autorius paskelbsime vasario 24 dieną ir padovanosime po naująją Andriaus Užkalnio knygą „Naujųjų laikų evangelija pagal Užkalnį“ su autoriaus autografu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
