Vienos kojos kulne atsirado atauga, kuri man trukdė daug vaikščioti, judėti. Taigi mano gyvenimas parėjus iš darbo buvo susijęs su televizoriumi ir skaniu kaloringu maistu, kurio buvo daug. Sėkmingai „sluoksniavosi“ riebaliukai – iš pradžių jų buvo nedaug, atrodžiau gana patraukliai, bet paskui tas apsauginis sluoksnis ėmė didėti.
Kai nuvykau pasitikrinti savo operuotos skydliaukės rezultatų, mane pribloškė endokrinologo frazė: turite 2-ojo laipsnio nutukimą. Tada man jau atsirado pasidygėjimo savimi jausmas. Baisiausia man buvo tada, kai aš nuvykusi į „Akropolį“ nusprendžiau nusipirkti kokį naują drabužį.
Matavausi labai daug suknelių, kostiumėlių, likau viskuo nepatenkinta, kol galų gale žiūrėdama į save veidrodyje tariau sau: „Tai ką, bangini, tau taip patogu ir gera gyventi?“
Man dabar 51 metai, paskutinį kartą buvau atsisėdusi ant dviračio prieš 40 metų, bet tada man atsitiko nedidelė trauma ir aš nenorėjau daugiau važinėti. Aš jį paprasčiausiai pamiršau 40 metų.
Pernai vasarą sugalvojau nusipirkti dviratį. Nusipirkau, bet kol prisiruošiau su juo važiuoti, buvo įvairių dvejonių – kam man to reikia, nėra laiko važinėti ir t.t.
Praėjusį pavasarį aš, būdama 1,54 cm ūgio, svėriau 78 kg, nekenčiau savęs labai. Bandžiau daryti mankštą, man tai nepatiko – kaip visada, sakydavau pradėsianti mankštą nuo pirmadienio, bet tas pirmadienis taip ir neišaušdavo. Tada pagalvojau, kodėl nepabandžius važiuoti dviračiu.
Pirmas bandymas buvo labai atsargus, o maršrutas neilgas. Pamažu mano maršrutas ilgėjo, aš tapau drąsesne, ėmiau labiau pasitikėti savo jėgomis. Nuo praėjusių metų vasaros pradžios iki rudens labai sėkmingai numečiau 12,5 kg. Būčiau neteisi, jei sakyčiau, kad tam nereikėjo jokių pastangų. Tam reikėjo labai didelio užsispyrimo, „spyrio į užpakalį“.
Man labai įstrigo vienos mano kolegės pasakyti žodžiai: važiuodama dviračiu tikrai nenumesi svorio. Įsitikinau, kad tai neatitinka tiesos. Kai po vasaros atostogų grįžome į darbą ir aš jau buvau netekusi 8 kg, mano kolegė labai maloniai nustebo. Visus, kas mane pamatydavo po ilgesnio laiko, nustebindavo mano pokytis, mano sulieknėjimas.
Taigi pirmasis mano važinėjimo maršrutas buvo tik keli kilometrai, kuriuos aš važiuodavau labai atsargiai, nepasitikėdama savimi. Vos atsisėdusi ant dviračio supratau, jog tai mano sporto šaka. Pamažu mano nuvažiuotas kelias ilgėjo, įgavau pasitikėjimo savo jėgomis, atsirado tikslas – sulieknėti, ir aš su dideliu užsispyrimu pradėjau jo siekti.
Tas tikslas dabar yra mano gyvenimo variklis. Vasarą, negailėdama savęs, užsispyrusi sėsdavau ant dviračio ir tikrąja prasme lėkdavau plentu. Mėgstu greitį. Per karščius negulėdavau, bet sėsdavau ant dviračio ir mindavau pedalus, trumpam sustodama atsigerti vandens, nes daug prakaituodavau.
Ypač malonu pasidarė tada, kai pastebėjau, jog svoris labai pamažu, bet krinta. Pirmą mėnesį mano svoris beveik nemažėjo. Kad pastebėčiau rezultatą, reikėjo įdėti tikrai labai daug pastangų. Bet pajutus tą momentą, kai ima kristi svoris, atsiranda nepaprastai didelė motyvacija siekti tikslo.
Pernai rudenį mano gyvenime įvyko skaudus smūgis. Namuose man buvo per mažai vietos – tokia neviltis mane buvo apėmusi. Ir ką jūs galvojate? Tą krizę man padėjo įveikti būtent dviratis. Dukra labai norėjo man padovanoti gerą, „bėginį“ dviratį, bet aš, turėdama paprastą dviratį, jo atsisakiau. Kodėl? Ogi todėl, kad tas mano paprastas, senas dviratis man tapo ne tik susisiekimo priemone, o pačiu ištikimiausiu draugu, kuris man padėjo sunkiu gyvenimo momentu.
Kai man būdavo labai sunku, sėsdavau ant dviračio ir važiuodavau, važiuodavau, kol galva pašviesėdavo, kol protas išsigrynindavo, kol man tapdavo geriau.
Dabar man dviratis yra labai geras, brangus, mylimas draugas, kuris man padeda sunkiu gyvenimo momentu. Kai po darbo aš sugrįžtu namo, manęs ten laukia tik 2 šuneliai. Meluoju – manęs dar laukia dviratis. Aš nesėdu valgyti, o persirengiu sportiniais drabužiais, sėdu ant dviračio ir lekiu.
Mano kasdienis maršrutas siekia 20–50 kilometrų. Jis priklauso nuo to, kada grįžtu namo. Esu pavargusi ar ne, aš kiekvieną dieną minu pedalus. Man tai gyvenimo būdas, tarsi narkotikas, kuris mane veikia nepaprastai stipriai.
Man labiausiai „patinka", kai pažįstami sako: nėra kada važinėti dviračiu. Tai visiškas melas. Nuvažiuoti 6 km per pusę valandos – ar tam reikia labai pasiaukoti? Tikrai ne.
Vasarą mano dienotvarkė yra tokia: ryte aš nuvažiuoju 6 km, tada dirbu tai, ką būnu suplanavusi, per pačius karščius vėl sėdu ant dviračio ir važiuoju – kiek kilometrų važiuosiu, priklauso nuo dienos planų. Galiu drąsiai tvirtinti: jei nevažiuočiau dviračiu, aš dabar būčiau stora, nutukusi moteris, nelaiminga, nusivylusi gyvenimu ir savimi.
Dviratis man padėjo pamilti save, sugrąžino pasitikėjimą savimi, suteikė man jėgų. Kai važiuoju dviračiu, aš jaučiuosi labai graži, laisva, laiminga, miela, jauna. Aš džiaugiuosi savimi, gyvenimu. Mano važinėjimo maršrutas yra asfaltuotas kelias per mišką. Važiuodama dviračiu aš išnaudoju laiką ir meditacijai – kojos ir rankos dirba savo darbą, o mintys skrajoja kažkur toli, vyksta savotiškas sąmonės apsivalymas, proto išgryninimas.
Ką aš dariau šią žiemą be dviračio? Ogi važinėjau dviračiu. Nors buvo sniego, buvo slidu, aš vis tiek lipau ant dviračio ir važiavau – žinoma, atsargiau, atsakingiau, bet vis tiek važiavau. Mano draugė, kai pasakiau, kad žiemą važiuoju su dviračiu, pasiūlė pasikonsultuoti su psichologu.
Pro mūsų miestelį dabar tiesia „Rail Baltica“ europinę vėžę. Daug kas sako, kad labai nesaugu važinėti tais keliais, kuriais šiuo metu rieda didelis transporto srautas – krovininės mašinos veža smėlį, skaldą, žvyrą, įvairias konstrukcijas. Galiu pagirti įvairių statybos firmų, kurios dirba mūsų miestelyje prie „Rail Baltica“ statybos, vairuotojus. Tokių dėmesingų, mandagių, taktiškų ir kultūringų vairuotojų dar neteko sutikti.
Jie, matydami pedalus minančią dviračių fanatikę, visada sulėtina greitį, rodo ypatingą pagarbą. Pagarba ir dėmesys – tai ir turi būti kiekvieno eismo dalyvio pagrindinis bruožas.
Taigi mano lieknėjimo paslaptis yra tokia. Jau po žiemos priaugtus kelis kilogramus aš sėkmingai „išmėčiau“ pakelėje. Aš jau vėl netekau 6 kg. Puikiai žinau, kad tikrai numesiu visą nereikalingą svorį. Turiu tikslą netekti bent 10–12 kg ir tikrai žinau, kad aš tą tikslą būtinai pasieksiu.
Išbandėte, regis, visas dietas, tačiau jos nedavė jokių rezultatų? Mėginote sportuoti, tačiau rankos nusviro greičiau nei pagražėjo kūno linijos? Apskritai ima atrodyti, kad jūsų pastangos sulieknėti – tai lyg kova su vėjo malūnais? Papasakokite savo istoriją, dalyvaukite konkurse ir laimėkite profesionalią mitybos ir sporto konsultaciją visiems metams!
Jūsų istorijų, parašytų tvarkinga lietuvių kalba, laukiame iki gegužės 14 dienos el. paštu bendraukime@lrytas.lt arba įkelkite čia. Jeigu tik įmanoma, pridėkite ir savo nuotraukų.
Trijų, redakcijos nuomone, įdomiausių istorijų autorių lauks KILO.LT prizai. I vieta – 399 Lt vertės metų narystė mitybos ir sporto konsultacijoms internetu ir 139 Lt vertės papildų rinkinys deginantiems riebalus. II ir III vietos laimėtojams teks 3 mėnesių narystė mitybos ir sporto konsultacijoms.
KILO.LT – tai mitybos ir sporto konsultantas internetu. Tai unikali sistema, kuri kartu su profesionalų komanda padės susikurti norimas kūno linijas. KILO.LT metodai paremti šiuolaikiniu mokslu ir ekspertų asmenine patirtimi. Kaip pasinaudoti KILO.LT naryste, plačiau skaitykite čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
