Daugelis vyrų partizanauti į mišką patraukė, nes norėjo išvengti suėmimo arba mobilizacijos į sovietinę kariuomenę. Vienam tokiam būriui vadovavo Vincas Kaulinis-Miškinis, gimęs 1912 m. Utenos apskrities Biliūnų kaime. V.Kaulinis 1937 m. baigė policijos mokyklą, buvo policijos vachmistras, 1941 m. – sukilimo dalyvis. Vokiečių okupacijos metais jis dirbo Vilniaus rajono policijos viršininku, o nuo 1944 m. buvo partizanas.
Energingam ir sumaniam vadui reikėjo įdėti daug pastangų, kad paruoštų gerai veikiantį kovinį padalinį – dauguma vyrų buvo jauni aplinkinių kaimų berniokėliai, netarnavę kariuomenėje. Be to, dar reikėjo susirasti ryšininkus, rėmėjus, įsigyti ginklų ir apmokyti naujokus.
Tuo pat metu buvo atliekamas ir kitas svarbus darbas. Miškinis gerai suprato žvalgybos ir kontržvalgybos svarbą, todėl reikėjo sukurti žvalgybos tinklą, kad būtų galima išaiškinti ir iššifruoti visus okupantų šnipus ir sekėjus.
Tais metais bunkeriai dar buvo mažai kur įrengiami, nes partizanai turėjo pakankamai patikimų žmonių, kurie padėdavo maistu ir suteikdavo nakvynę.
Būryje jau buvo apie 40 partizanų, ir jis nuolat pildėsi, didėjo. 1945 m. pavasarį jis išaugo iki kuopos, kuriai suteiktas Gedimino vardas. V.Kaulinio-Miškinio kuopos laikinas štabas buvo įsikūręs Černaučiznos kaime, kuriame buvo apie 30 vienkiemių ir gyveno apie pusantro šimto žmonių. Kaimas ribojosi ir su Duobinių kaimu, kuriame gyveno rusai, mokėję lietuviškai. Juos vadino sentikiais (rusiškai starovierais). Visos šeimos buvo daugiavaikės, gyveno skurdžiai, tačiau partizanus rėmė. Visokių istorijų tada apie juos pasakojo žmonės, bet teisinga buvo tik viena. Sentikiai didžiai gerbė savo seną tikėjimą.
Černaučiznos apylinkių žmonėms labai jau buvo įkyrėjęs ūkininkas Pranas Žvironas. Pas jį dažnai svečiuodavosi Vyžuonų valsčiaus milicija ir skrebai (taip Aukštaitijoje buvo vadinami stribai-Red.). Partizanai už tai jau buvo jį palupę, buvo įspėtas, kad tokia draugystė jam baigsis liūdnai. Tai skrebai dėl jo paties saugumo norėjo išsigabent jį į Vyžuonas.
1945 m. kovo 17 d. skrebai - Pranas Bėkintis, Jonas Valiukas ir dar vienas nevietinis – nuvažiavo jam padėti išsikraustyti. Mantos buvo nemažai, todėl skrebai nuėjo pas Damauską, gyvenantį kaimynystėje, atsivaryt vėžimą su arkliu. Jiems užėjus į klojimą, sutiko tris partizanus. Tokiam susitikimui buvo nepasiruošę nei vieni, nei kiti, tačiau partizanai sureagavo greičiau. Vieną skrebą nušovė, o J.Valiukas su P.Bėkinčiu pabėgo.
Apie incidentą nedelsiant buvo informuotas vadas. Buvo aišku, kad skrebai taip šito reikalo nepaliks, atvyks su pastiprinimu nušautam skrebui paimti ir partizanams surasti. Miškinis priėmė sprendimą organizuoti pasalą ir išsiuntė pasiuntinius būriui surinkti.
Reikėjo skubėti, nes iki Vyžuonų miestelio – apie 5 kilometrai kelio, todėl pasiruošimui turėjo valandą-dvi. Surinkęs būrį instruktavo ir išdėstė į pozicijas. Vietą pasalai išsirinko netoli kapinių, idealiai tinkančią tokiam reikalui: kelio posūkis, įkalnė, kitoje kelio pusėje –Varnupio upelis. Užpultiesiems nebuvo kur dėtis, o murkdytis kovo mėnesį upelyje – menkas malonumas. Šlaite užėmė pozicijas, kitoje pusėje savų žmonių nestatė, kad susišaudymo metu nenukentėtų.
Parbėgę į Vyžuonas skrebai sukėlė aliarmą. Kaip tyčia į Vyžuonas buvo atvažiavę svečių iš Utenos – partijos komiteto instruktorius, buvęs raudonasis partizanas (taip buvo vadinami tarybiniai partizanai, kovoję su Vokietija ir jos sąjungininkėmis-Red.) Antanas Zabulionis ir karinio komisariato darbuotojas Stasys Marganavičius. Tuo metu vyko jaunų vyrų surašymas, dėl mobilizacijos į armiją.
A.Zabulionis ir Vyžuonų valsčiaus partorgas (partijos sekretorius-Red.) Jeronimas Šileikis sėdo su skrebais į sunkvežimį ir pažadėjo atvežt prišaudę banditų. Išvažiavo „polutorka“ (sunkvežimis GAZ-AA-Red.) apie 20 skrebų.
Praėjus maždaug 2 val. žvalgai pranešė, kad atvažiuoja krovininė mašina su kareiviais. Partizanai sustingo pozicijose, nekantriai laukdami priešininkų. Kadangi buvo pavasaris, o čia ir taip keliai nepravažiuojami, skrebai mašiną paliko Duobinių kaime šalia sentikių popo Sidaro Nazarovo namų.
Netrukus pasirodė skrebų būrys. Kadangi dar buvo pakankamai šviesu, jie ėjo visiškai nesisaugodami, garsiai šnekučiavosi, kai kurie rūkydami. Jiems kylant keliuku į viršų, pagal Miškinio komandą vyrai metė granatas, o pasigirdus dusliam trenksmui, pradėjo šaudyti.
Pasipylus pragariškai ugniai, skrebai krito vietoje, kiti leidosi bėgti. Partizanai juos vijosi iki Duobinių. A.Zabulionį ir dar du skrebus paėmė gyvus. Pavarę į Stasio Kiliaus sodybos pusę, pievoje nušovė. Tą dieną paklojo 13 skrebų. Už kokių dviejų šimtų metrų paliktą mašiną padegė. Iš to pulko skrebų gyvi liko tik broliai Gruodžiai, J.Valiukas ir P.Bėkintis.
J.Valiukas su P.Bėkinčiu įlindo į vieno ūkininko klojimą. Ieškojo jų partizanai, bet nerado. Paskui kaimo žmonės pasakojo, kad kai viskas aprimo, o partizanai pasitraukė, P.Bėkintis, atėjęs į trobą, nuavė ūkininko sūnų, nes buvo basas (batus pametė bėgdamas), išmušė trobos langą ir iššokę nubėgo į Duobinių pusę.
Partizanai nuostolių nepatyrė – nei vienas nebuvo sužeistas ir nušautas. Tai buvo pirmas rimtas ir bene vienintelis laimėjimas šiose apylinkėse.
Garsas apie šį mūšį greitai pasklido po apylinkes, apaugo gandais ir legendomis, bet tikrojo paveikslo dar niekas nenupiešė ir tikriausiai nenupieš, nes tų, kurie galėtų atskleisti tiesą, jau seniai nebėra.
Šis rašinys dalyvauja konkurse „konkursas-neleisk-uzmirsti-misko-broliu-istorijos.htm#.U7uWMPmSzs4"="">konkursas-neleisk-uzmirsti-misko-broliu-istorijos.htm#.U7uWMPmSzs4"" target="_blank">Neleisk užmiršti Miško brolių istorijos“. Siųskite savo rašinius el.paštu bendraukime@lrytas.lt iki liepos 21 d. ir laimėkite kvietimus į filmą „Nematomas frontas“ bei Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro surinktą informaciją apie jums svarbų partizanų judėjimo dalyvį.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
