Bonifacas Šidiškis, pasirinkęs Debesėlio slapyvardį, tąkart išbėgo iš namų per sniegą basas, vienmarškinis ir buvo pašautas stribų kažkur laukuose ties Aukštažiu ar Jiesia.
Sielvartaujanti motina savo sūnų surado tik pajudėjus ledams Jiesioje. Įšalęs, ledonešio prikeltas kūnas, atsirėmęs į paupio juodalksnius, žiūrėjo namų link. Jau buvo kovas, žemė vadavosi iš įšalo, bet kur palaidoti žuvusį sūnų?
Kapuose šalia protėvių? Sužinos ir išniekins. Kaip ir daugelį jo likimo brolių.
Laikinam kapui išrinko gražią atokią sodybos vietą, po alyvine, dar senelio sodinta, obelim. Paprašė patikimo kaimyno Pranciškaus Rūko (monsinjoro Vytauto Rūko tėvo) pagalbos. Arkliu kinkytame vežime Debesėlis grįžo namo.
1968 metais, mirus iš tremties sugrįžusiam tėvui, Debesėlis buvo perlaidotas Jonučių kapinėse. Vis dar slapta. Tėvo laidotuvių išvakarėse laikinas partizano kapas buvo atkastas ir palaikai perkelti į tėvo karstą. Jie taip ir palaidoti – kartu, viename karste. Buvusią Debesėlio laikino kapo vietą sode žymi lauko akmuo.
Kaip B.Šidiškis, būdamas toks jaunas berniokas, apsisprendė eiti pavojus žadančiu keliu?
Matyt, pirmosios nepriklausomybės Lietuva jau buvo užsiauginusi garbingus, išdidžius piliečius.
O ir buvo ką ginti. Tėviškė, kuriai pradžią davė jo senelis Povilas Arbašauskas, 1913 m. nusipirkęs sodybėlę Pagiriuose šalia Garliavos-Prienų plento už sunkiai Amerikoje uždirbtus ir sutaupytus pinigus.
Mamos Marijos Arbašauskaitės-Šidiškienės pirmasis mokytojos (Vincentavo prad.m-la, Čekiškės valsč., Kauno apskr.) atlyginimas litais buvo skirtas statomo naujo gyvenamojo namo langams apmokėti. Tai buvo namai, kuriuose buvo gera trims broliams ir vienai sesei.
Mama pati visus galėjo pamokyti muzikos ir anglų kalbos (būdama 3 metų su savo mama laivu atplaukė į Ameriką ir ten mokėsi vienuolių kazimieriečių išlaikomoje parapijinėje mokykloje).
Tėvas Tomas Šidiškis, lotynų kalbos mokytojas, išlaikė gausią šeimyną. Jie visi kartu kūrė gražią asmeninę ir Lietuvos ateitį.
Ką reikėjo išgyventi šeimai, kai nuo jos atplėšiamas tėvas ir ištremiamas į nežinią?
Kai 1944 m. NKGB (KGB pirmtakas) pareigūnai atvažiavo jo suimti, tėvas nesipriešino ir sakėsi greit sugrįšiąs – jis gi niekuo nesijaučia prasikaltęs... Bet laisvę vyras atgavo tik po 20 tremties metų Vorkutoje.
Mama, likusi su 17, 16, 11 ir 7 metų vaikais bei 72 metų amžiaus tėvu, turėjo iškentėti kratas ir turto areštą, slapstytis nuo gresiančių trėmimų.
Kaip reikėjo išmaitinti šeimą, likusią ne tik be tėvo, bet ir be žemės, išplėštuose namuose? O ką jautė 11 metų Aurelijus ir 7 metukų Beata (vyresnieji sūnūs tuo metu slapstėsi), kai jų mama sunkiai susirgo ir jiems reikėjo neprarasti nuovokos ir drąsos ieškant gydytojo Roko Šliūpo pagalbos?
Kol suimtas tėvas dar buvo Kauno saugume, Bonifacas jam nešdavo siuntinius ir per naktis stovėdavo eilėse kartu su kitais nekaltai patyrusiais sovietinį smurtą. Ten ir susipažino su Kazimieru Pypliu-Mažyčiu – Juozo Lukšos-Daumanto bendražygiu.
1945 metais B.Šidiškis tapo Tauro apygardos partizanu, pasirinko Debesėlio slapyvardį. Jo užduotis buvo palaikyti ryšius su kitais krašto partizanais.
Gal šių istorijos fragmentų jau ir užtektų, kad suprastume, kodėl 17 metų berniokas pasirinko Debesėlio lemtį.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
