Mūsų gyvenimai prasilenkė, ir man neteko garbės jo pamatyti gyvai – tik išgirsti iš močiutės Irenos Jakševičiūtės-Sabūnienės (1926-2003) pasakojimų ir pamatyti jį nuotraukose.
Vis dėlto bandau perteikti B.Jakševičiaus gyvenimo fragmentus interviu forma, įsivaizduodamas, ką jis man, proanūkiui, gimusiam ir augusiam jau nepriklausomoje Lietuvoje, atsakytų. Faktai surinkti remiantis archyviniais dokumentais, močiutės ir tėčio pasakojimais.
***
– Proseneli, girdėjau, kad buvai vienas iš tų, kurie jau pirmoje XX a. pusėje svajojo apie suvienytą Europą. Po daugelio dešimtmečių tokią viziją turiu ir aš, tačiau man tai daryti daug paprasčiau, gyvenant pilnateisėje Europos Sąjungos narėje demokratinėje Lietuvoje. O po Lietuvos okupacijos ar tikėjai, kad Lietuva išsilaisvins, jau nekalbant apie jos tapimą Europos dalimi? Juk, rodos, jei penktojo dešimtmečio pabaigoje tokių optimistų buvo dar daug, panašu, kad kokiame aštuntajame dešimtmetyje tuo beveik niekas nebetikėjo.
– Ne, aš visada tikėjau, kad, anksčiau ar vėliau, sovietinė imperija grius ir bus atkurta nepriklausoma Lietuva, nes blogis triumfuoti negali. Niekuomet nepraradau vilties ir turėjau tam pagrindą. Mini aštuntąjį dešimtmetį, tačiau kaip tik jo pradžioje įvyko trumpas, bet pranašiškas Kauno pavasaris (1972 m.) Aš pats tuo metu Kaune buvau ir jutau tą trumpą laisvės jausmo pliūpsnį. Ir tarp mano kartos asmenų tikrai nemažai buvo tikinčių Lietuvos išsivadavimu.
– Proseneli, tavo biografija labai iškalbinga, nors dokumentuotoje yra daug iškritusių dėlionės detalių. Tačiau viena aišku – dabar aš kalbinu tave kaip miško brolį, tačiau iki įsijungimo į partizaninį judėjimą užsiėmei visai kitokia veikla – turiu omeny meninę veiklą. Gal gali papasakoti daugiau?
– Taip išėjo, kad teko jungtis prie miško brolių. Nemačiau kitos išeities, regėdamas visą tą neteisybę ir žiaurumus, vykdomus sovietinių užkariautojų. Be to, iš pradžių, kaip ir dauguma to meto tautiečių, turėjau vilties, kad sulauksime pagalbos iš Vakarų šalių, nebūsime pamiršti, nes girdėjome apie Atlanto chartiją. Be to, jaučiau, kad mano šeimai grėsė tremtis – nors per karą sudegė mūsų namas Kavarske, mano tėvai buvo kilmingi ir turtingi, o aš pats ir be partizanavimo turėjau sovietams įtartiną praeitį. Tad į mišką išėjau būdamas gerokai vyresnis nei dauguma partizanų – jau penkiasdešimties. Tikėjau tuo, ką darau, todėl neišskirčiau tai kaip visai kitokios veiklos – šiaip ar taip, karas sujaukė mano ir mano brolio bei sūnėno skulptorių karjerą. Be to, karą buvo tekę matyti ir anksčiau, kai 1915 m. mane mobilizavo į carinės Rusijos kariuomenę, taip pat dalyvaujant kovose prieš bolševikus ir savanoriaujant besikuriančioje Lietuvos kariuomenėje.
– Norėčiau šiek tiek pakalbėti apie tavo kaip skulptoriaus veiklą. Savo akimis mačiau tavo tapytą paveikslą, kabėjusį tavo dukters, mano močiutės bute. Be to IX forto ekspozicijoje yra ir šachmatai, kuriuos tu išdrožinėjai lageryje. Panašu, kad net sunkiausios gyvenimo aplinkybės nepajėgė išplėšti tavo meninės prigimties.
– Ne tik nesugebėjo – menas mane ir gelbėjo. Kadangi man, skirtingai nei daugumai mano bendraamžių tautiečių, pasisekė gauti vidurinį išsilavinimą, buvau susipažinęs su Vakarų menu, teko pasisvečiuoti tarpukario Paryžiuje, o Lietuvoje kartu su broliu ir sūnėnais tarpukario Lietuvoje vykdžiau užsakymus. Dažniausiai užsiėmiau bažnytiniu menu. Kai teko kalėti sunkiomis sąlygomis gulago lageriuose, atsiradus galimybei imdavau aštrius įrankius ir drožinėdavau. Savo malonumui drožyba užsiėmiau ir grįžęs į sovietinę Lietuvą 1963 metais (tiesa, nelegaliai, nes paleistas iš lagerio kaip politinis kalinys turėjau teisę grįžti tik į kaimyninę Baltarusiją). Lietuvoje taip pat tapiau.
– Girdėjau, kad teko partizanauti ne vienoje rinktinėje. O paskui kalėti keliuose lageriuose.
– Taip. Į mišką išėjau 1945-ųjų vasarą. Pradžioje tarnavau pas Antaną Juzakėną-Liūtą. Nuo 1946 m. būrys prisijungė prie didesnio –Antano Žilio-Žaibo – vadovaujamo būrio. Buvau vyriausias tarp partizanų. Tiesą sakant, daugumai partizanų tikau į tėvus. Dėl to man prilipo Dzedunios slapyvardis. Kartais dar Šaltekšniu vadinausi.
Miške išbuvau apie dvejus metus, mums daug padėjo ryšininkai, tarp kurių buvo ir mano vyriausioji dukra Irena, tavo močiutė, tada dar jaunesnė už tave.
1947 m., kažkam išdavus mano slaptavietę, buvau surastas saugumiečių , suimtas ir nuteistas mirties bausme, kaip ir buvo galima tikėtis. Tačiau kaip tik tuomet Josifas Stalinas paskaičiavo, kad jo imperijai būtų ekonomiškai naudingiau tokius kaip aš išnaudoti sunkiesiems darbams, tad trejiems metams visoje Sovietų Sąjungoje mirties bausmės nebeliko, o aš 1948 m. buvau nuteistas 25 metams sunkiųjų darbų.
Lageriuose lengva nebuvo, ypač pirmaisiais metais, kai jie buvo perpildyti. Mane išsiuntė į mangano kasyklas Žezkazgane (miestas Kazachstane), kur būna itin šaltos žiemos ir šiltos vasaros. Vėliau – į Mordovijos lagerius. Kartais ten atnešdavo jau supelijusios duonos ar kito pasenusio maisto. Reikėdavo sukaupti valią ir nevalgyti. Būdavo ir labai sunkių dienų.
– Kaip tokiomis sąlygomis išgyvenai? Kas padėjo nenužmogėti?
– Reikėjo žūtbūt išlikti pozityviam. Padėjo tikėjimas. Taip pat kada galėdamas kas rytą mankštinausi, kad išlaikyčiau dvasinę ir fizinę pusiausvyrą, atsiradus galimybei, drožinėjau, paskutiniaisiais metais įsijungiau į chorą. Paskui laukiau dienos, kada galop išeisiu iš lagerio ir galėsiu išvysti savo artimuosius, taip pat anūkus, kurie visi gimė man kalint.
– Kalbų mokymasis yra vienas mano hobių. Girdėjau, kad mokėjai daug kalbų? Pusiau rimtai, pusiau juokais sakau, kad polinkį kalboms paveldėjau iš tavęs. Kur jų išmokai ir ar jos pravertė įvairiataučiuose lageriuose?
– Be gimtosios lietuvių kalbos aš nuo mažumės girdėjau kalbant lenkiškai, rusiškai, tad greit šias kalbas perėmiau. Lenkiškai gerai mokėjo mano šeima, o rusų kalba vykdavo užsiėmimai gimnazijoje. Vokiškai išmokau iš mamos, prancūzų mokė gimnazijoje. Vėliau teko susidurti su latviais, ukrainiečiais, išmokau ir jų kalbas. Ypač dažnai likimas suvesdavo su ukrainiečiais – Ukrainoje lankiausi dar iškart po 1917 m. revoliucijos, vėliau dauguma lagerio bičiulių buvo ukrainiečiai, ypač paskutiniaisiais metais. Taigi tam tikrais gyvenimo etapais kalbų žinojimas tikrai pagelbėjo.
– Nepriklausomoje Lietuvoje atsiranda vis daugiau žmonių, besidominčių miško brolių istorijomis. Ką norėtum pridėti nuo savęs apie partizanų judėjimą, ar esi patenkintas, kaip šiandieninėje Lietuvoje įprasminama jūsų kova?
– Džiugu, kad atsiranda iniciatyvų išsaugoti tautos istorinę atmintį. Vis dėlto norėčiau pabrėžti, kad nors labai įprastas visose Baltijos šalyse, miško brolių terminas nėra tikslus, nes taip tarytum pamirštamos ir miško seserys, taip pat aktyviai ir lygiateisiškai įsijungusios į judėjimą. Ir mūsų būryje buvo pora moterų. Viena jų – būrio vado žmona Zofija Žilienė-Klajūnė.
Taip pat kartais pamirštama, jog nuo sovietinės okupacijos kentėjo ne tik etniniai lietuviai, bet ir kitos Lietuvoje gyvenusios tautos, todėl nieko keista, kad tarp partizanų buvo ir ne lietuvių. Tarp mano bendražygių, kuriuos asmeniškai pažinojau, buvo ir žydas, latvis bei sentikis rusas – ne veltui ir partizaninė spauda atsišaukimuose kreipdavosi į tautiečius, o ne vien etninius lietuvius.
Taip pat svarbu paminėti, kad, kaip ir pabrėžiama, pogrindinis partizaninis judėjimas Lietuvoje buvo labai išvystytas ir koordinuotas. Be to, labai demokratiškas. Būriuose kovėsi įvairių pažiūrų tautiečiai, tačiau tarpusavyje dėl politikos tikrai nesimušdavome –partizanai vieningai buvo nutarę kovoti dėl nepriklausomos Lietuvos Respublikos su demokratine santvarka sukūrimo. Visi, kam ši idėja buvo nesvetima, buvo priimami. Duodamas priesaiką, partizanas ar partizanė galėjo neišduoti savo religinių įsitikinimų, todėl buvo ir laisvamaniams pritaikyta priesaikos versija.
– Ko norėtum palinkėti savo tautiečiams šiandien?
– Norėčiau, kad visi džiaugtumėtės ir brangintumėte laisvę, kad kurtumėte ir puoselėtumėte Lietuvą tokią, jog joje būtų visiems gera gyventi.
Trumpa B.Jakševičiaus biografija
B.Jakševičius gimė 1895 m. kovo 31 d. Panevėžyje, kilmingoje amatininko ir dalininko Aleksandro Jakševičiaus (1843-1934) bei Marijos Gurinaitės-Jakševičienės šeimoje. Mokėsi Panevėžio pradžios mokykloje, baigė caro gimnaziją.
1915 m. mobilizuotas į carinės Rusijos armiją.
Nuo 1919 m. sausio 11 d. iki 1920 m. kovo 8 d. buvo Lietuvos kariuomenės savanoris.
1922-1925 m. gyveno ir dirbo Panevėžyje, 1925 m. vedė Elžbietą Striogaitę-Jakševičienę ir persikėlė gyventi į Kavarską, kur gyveno iki 1945 m., kaip skulptorius vis išvykdamas dirbti į Švėkšną, Panevėžį, kitus miestus.
1945 m. liepos mėn. įsijungė į partizaninį judėjimą, pasirinkęs slapyvardžius Dzedunia ir Šaltekšnis. Iš pradžių priklausė Antano Juzakėno-Liūto, vėliau – Antano Žilio-Žaibo partizanų būriams.
1947 m. Miknevičiaus miške netoli Raguvos (Panevėžio raj.) buvo paimtas į nelaisvę, 1948 m. nuteistas mirties bausme, vėliau bausmė buvo sumažinta iki 25 metų laisvės atėmimo sustiprinto režimo kalėjime. Kalėjo Žezkazgano ir Mordovijos lageriuose. 1963 m. rugpjūčio mėnesį paleistas, tačiau be teisės grįžti į Lietuvą.
Nepaisant to, į Lietuvą nelegaliai grįžo, glaudėsi pas giminaičius Kaune, Ukmergėje, Širvintose. Mirė 1979 m. rugpjūčio 13 d. Amžino poilsio atgulė Kavarsko kapinėse.
Benjaminui Jakševičiui ir jo dukrai, mano močiutei, pokariu buvusiai partizanų ryšininkei Irenai Jakševičiūtei-Sabūnienei (1926-2003) suteikti laisvės kovų dalyvių statusai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
