Čia dažnai sutiksi susirūpinusią, sidabru žėrinčius plaukus juodu kaspinu persijuosusią jo žmoną Valeriją Griniūtę-Laurinskienę (g. 1925 m.). Juk tik metai praėjo nuo mylimo vyro mirties.
Visad maloni ir vaišinga ponia Valerija sutinka jaunus ir senus, užklydusius į jos namus, norinčius daugiau sužinoti apie partizano Leono gyvenimą. Jos namai pilni knygų, šilumos ir patriotinės dvasios. Ji susikaupusi neskubriai pasakoja, kaip susipažino su Leonu savo tetos namuose, vėliau siuntė siuntinius į kalėjimą ir ilgai laukė grįžtančio mylimojo.
Nuo devyniolikos metų L.Laurinsko gyvenimas paženklintas pasipriešinimo kovos už laisvę. Jis gimė 1926 m. vasario 25 d. Tauragės apskr. Batakių vls. Graužų kaime, miškininko šeimoje. Su broliu Domu ir mama gyveno jos gimtajame ūkyje Mankaičių kaime, Skaudvilės valsčiuje, kai bebaigiant Vytogalos kaimo mokyklą vieškeliais „į Lietuvą įgriaudėjo rusų tankai“.
„Juos išvijo vokiečiai. Laukuose liko primėtyta galybė ginklų ir mes, berniokai juos surinkom. (...) Baigiantis karui priartėjo frontas ir vėl atėjo rusai. Jie jau pareikalavo atiduoti ginklus ir stoti į Raudonąją armiją. Na, ne! Susirinkom Ruibiškės miške kokie penkiolika vyrų ir davėm partizano priesaiką. Tai buvo 1945 metų vasario 16-osios pavakarys. Nuo Kuršo dar sklido patrankų gausmas, o mes, bučiuodami savo vėliavą ir kryžių, tarėm priesaikos žodžius: „Niekuomet su priešu nesitarsiu ir neteiksiu jam jokių žinių, klusniai vykdysiu vadų įsakymus ir neišduosiu patikėtų paslapčių. Tepadeda man Dievas.”
Išsikasėm miške žeminę, pasivadinom slapyvardžiais. (…) Man prigijo Liūtas (gal kad aršus buvau ir turėjau ilgus, garbanotus plaukus). (…) Tyrelių miškuose įsirengėme žemines. Viduje per vidurį taku galėjom laisvai stati vaikščioti, iš abiejų šonų gultai, prie jų šaudymo angos, sumūryta krosnis ir dar geležinis pečiukas yra, lubos iš rąstų, apdengtų eglišakiais, ant viršaus užpiltas storas žemės sluoksnis. Čia mes slėpėmės – gyvenom ir dirbom, leidom laikraštį“, – prisiminimais dalijosi partizanas.
Partizanų būriui vadovavo Antanas Sugintas, kilęs iš daugiavaikės šeimos (16 vaikų). Vytogaloje turėjo daugiau kaip 50 hektarų žemės. Buvo baigęs Šilalės progimnaziją. Dirbo Raseiniuose, vėliau – Vilniuje policininku. Užėjus rusams grįžo į Vytogalą. Žmona buvo kilusi iš Pagramančio, kol buvo netekėjusi dirbo Tauragėje restorane.
A.Sugintas žmonių atmintyje išliko kaip narsus kovotojas, dalyvavo Upynoje užpuolime, su savimi nešiojosi vokišką automatą. Partizanų būryje buvo ir keli vokiečiai, pasilikę nuo fronto.
Vokietukas Jurgis fronte buvo kulkosvaidininkas. Jis vaikščiodavo su A.Sugintu, dabar gyvena Vokietijoje. Parašė atsiminimus „Miško skruzdėlės – prieš sovietų lokį“. Jie išversti į lietuvių kalbą, išleisti Vokietijoje. Jis buvo atvažiavęs į Lietuvą, susitiko su L.Laurinsku.
1946 m. vasario 6 d. žuvus A.Sugintui, būriui vadovavo Jonas Jonikas. Nuo 1946 m. rudens Batakių partizanų būrys priklausė Kęstučio apygardos Lydžio rinktinei. 1947 m. sausio mėnesį J.Jonikas buvo suimtas, tardomas ir išsiųstas į lagerius.
Tuomet Kęstučio apygardos 2-ojo Batakių-Panteros būrio vadu paskirtas L.Laurinskas. Dalyvavo penkiose kautynėse. 1948 m. balandžio 21 d. per kautynes Kasbarynų miške su dideliu rusų kriuomenės būriu buvo sunkiai sužeistas – sprogstamoji kulka išdraskė dešinės kojos sąnarį (liko raišas visą gyvenimą).
Nepastebėtas priešų, klejodamas miške po jauna eglute išgulėjo keletą parų. Rado medkirčiai ir eigulys Simas Puodžiuvelis.
Trečią dieną tarp mirties ir gyvenimo atsidūrusį L.Laurinską į už 15 km esančią slėptuvę Lankauskų sodyboje vežimu atvežė Agnė Dautaraitė. L.Laurinską ji paslėpė užvertusi ant jo akėčias. Nelaimės draugą rūpestingai slaugė partizanas Simas Jurgaitis-Baronas, žuvęs 1952 m. Sužeistas L.Laurinskas slapstėsi ir keitė gyvenamąsias vietas. Vienas po kito žuvo jo draugai partizanai. Ratas vis siaurėjo, išdavikų daugėjo.
L.Laurinską suėmė 1953 m. lapkričio 24 d. Skaudvilės rajone, dalyvaujant MVD specagentams Dagiui, Kariūnui.
„Provokatoriai jautė, kad aš esu tame krašte, bet pėdsakų neužčiuopė. Kai susitikau su jais, dvi dienas dienojome kartu tai vienur, tai kitur, pas žmones. Jais pasitikėjau. Aš prašiau jų, kad atneštų pasą, prašiau medžioklinio šautuvo... Jie man prižadėjo atnešti. Antrą kartą į sutartą vietą aš neatėjau, bet jie atėjo anksčiau ir mane surado. Sako, yra dar atėjęs vadas, nori susitikti, bet jis nenorėjo eiti, todėl liko sodyboje. Viskas buvo suplanuota“, – atsiminimuose rašė Liūtas.
Išdavikams vadovavo provokatorius Fricas Gaubtys-Vytautas, vedęs į pasalą, vaišinęs saldainiais ir apnuodijęs L.Laurinską preparatu „Neptun-12“.
Suėmimo operacijoje dalyvavo Varnių MVD skyriaus vyresnysis operatyvinis įgaliotinis vyr. leitenantas Meziancovas. Iš L.Laurinsko atėmė jo daiktus: užsienietiškos markės pistoletą, 30 šovinių, kuprinę, kompasą. Ir maldaknygę.
Tardė Vilniuje MGB kalėjime.
1954 m. kovo 27 d. karo tribunolo L.Laurinskas buvo nuteistas dvidešimt penkeriems metams tremties. Kalėjo Mordovijos lageryje Nr.7. Čia susipažino su kunigu Vincentu Vėlavičiumi, kuris, jau grįžęs iš tremties, nuo 1970 m. klebonavo Skaudvilėje.
„Jis mane lavino, duodavo knygų skaityti, kalbėdavo apie politiką, tikėjimą, žmogaus pareigas ir gyvenimo prasmę. Kadangi tarp kalinių buvo tikinčiųjų, eidavom į baraką šv. Mišių klausyti“ – prisiminė L.Laurinskas.
Yra išlikusi nuotrauka „Mordovijos 7-ojo lagerio kaliniai“, publikuota J.Vyliūtės knygoje „Brolis Vincentas“ p.173., kur šalia kunigo V.Vėlavičiaus sėdi ir L.Laurinskas. Autorė teigia, kad dar lageryje kunigas V.Vincentas jį pamėgo už žemaitišką nenuolankumą, karingą, tvirtą būdą.
Kaip 1976 m. pasakojo Stanislovas Mykolas Naglis, „apie 1959 m. vienu metu 7-ame lageryje buvo 120 lietuvių, o iš viso lageryje tada buvo apie du tūkstančius kalinių. Daugiausia dirbome medienos apdirbimo įmonėje ir statybose. Šiame lageryje teko sutikti nemažai brolių lietuvių, kurie įvairiomis aplinkybėmis pateko į šitą rusišką „Rojų“. Kartu su manimi kalėjo Algis Susnys nuo Pandėlio, Leonas Laurinskas – Tauragės krašto partizanas, Balys Gajauskas (beje, dalyvavęs L.Laurinsko laidotuvėse ir kalbėjęs apie jų bendrą veiklą), Algis Baltrušis, Vytas Vosylius, Donatas Bičiūnas, Romas Ragaišis, Vladas Šakalys (turbūt jauniausias, po įkalinimo pabėgęs į Vakarus per geležinę uždangą), Česlovas Kučinskas, Alius Dūda ir kt.“
L.Laurinskas 1961-1962 m. sėdėjo uždarame Vladimiro kalėjime. Bausmei baigiantis išvežė į Saranską. 1963 m. lapkričio 23 d. L.Laurinskas paleistas į laisvę.
„Tačiau visą laiką neleido gyventi Lietuvoje. Gyvenau Sibire (Irkutsko srityje buvo ištemta jo mama ir brolis Domas-Aut.past.), prisiregistravęs Latvijoje pas draugą, paskui Rusijoje. Grįžus į Tauragę (apie 1968 m.-Aut.past.), tuojau prisistatė milicija, šaukė, paveikslavo, pirštų antspaudus ėmė. Visą laiką sekė saugumas, net kada aš į ligoninę atsiguldavau. Skaudėjo man koja. Iki pat nepriklausomybės atkūrimo domėjosi manimi saugumas ir milicija“, - pasakojo Liūtas.
16 metų konclageriuose išbuvęs Leonas dažnai susitikdavo, lankydavo sergančius, kalėjimų sulamdytus bičiulius – Petrą Paulaitį, kunigą Karolį Garuchą. Juos siejo ir pogrindinis leidinys „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kronika“, kaltinęs okupacinę sovietų valdžią pamynus žmogaus teises. Pirmasis numeris išleistas dar 1972 m. kovo 19 d. kunigo Sigito Tamkevičiaus rūpesčiu. „Kroniką“ skaitė ir slaptai platino didelis tikinčiųjų ratas Lietuvoje. Vėliau šis leidinys išverstas į italų, anglų, ispanų, vokiečių kalbas. Per B.Gajauską L.Laurinskas užmezgė ryšius su Maskvos disidentais – generolu Grigorenka, Irina Korsunskaja.
1975 m. birželio 13 d. L.Laurinskas suimtas ir vienerius metus kalėjo Marijampolėje (tada – Kapsukas). Buvo apkaltintas šaltojo ginklo laikymu, nes dar 1974 m. gruodžio 23 d. jam užėjus pas Algirdą Petruševičių saugumiečiai Leono kišenėjė rado „guminę šlangą“ ir kelias nuotraukas. O tikroji priežastis – platina „Kroniką“, perduoda informaciją Vakarams, bendrauja su buvusiais bendražygiais.
1978 m. L.Laurinskas įstojo į antisovietinę pogrindinę pasipriešinimo organizaciją – Lietuvos laisvės lygą (LLL). 1979 m. rugpjūčio 23 d. kartu su kitais lietuvių, latvių ir estų patriotais bei antisovietiniais veikėjais pasirašė protesto pareiškimą prieš Ribentropo-Molotovo paktą, adresuotą Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) generaliniam sekretoriui Kurtui Valdheimui. Protesto raštas, vėliau pavadintas „45 baltijiečių memorandumu“ buvo išsiųstas ir Helsinkio susitarimų baigiamąjį aktą pasirašiusių šalių vyriausybėms. Pasirašiusieji reikalavo tarptautinių organizacijų spausti sovietus išvesti okupacinę kariuomenę iš Pabaltijo respublikų.
L.Laurinskas lankė ir rūpinosi grįžusiais iš tremties rezistentais, protestavo prieš Balio Gajausko, Romo Ragaišio, Petro Cidziko, Alfonso Svarinsko kalinimą, sveikino Lenkijos Solidarumą pirmųjų metinių įkūrimo proga.
1987 m. rugpjūčio 23 d. jis kartu su kitais išėjusiais iš pogrindžio LLL nariais dalyvavo pirmajame viešame mitinge prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje, kur pareikalauta išvesti okupacinę kariuomenę, atkurti nepriklausomą valstybę.
Po to Tauragės laikraštyje „Leniniečių balsas“ 1987 m. rugsėjo 1 d. paskelbta kovotoją kaltinanti medžiaga „Tai mes smerkiame. Liūtas nerimsta“.
1988 m. birželio 14 d. Vilniuje Gedimino (dabar – Katedros) aikštėje LLL mitinge, minint pirmuosius 1941-ųjų masinius trėmimus, L.Laurinskas išdrįso sekant KGB ir milicininkams pirmasis viešai iškelti trispalvę Lietuvos vėliavą tūkstantinės minios akivaizdoje.
L.Laurinskas iš anksto tam ruošėsi. Kartu su žmona Valerija iš šilko siuvo trispalvę vėliavą.
„Padirbau specialią, tuščiavidurę, kaip antena sustumiamą lazdą, tad nešantis gatve niekas neatkreipė dėmesio. Aikštėje ištraukiau, ištiesiau ir pakėliau. O žmonės verkė, puolė bučiuoti tą mūsų vėliavą“, - pasakojo buvęs partizanas.
Už tai Liūtas buvo sulaikytas ir nuvežtas į milicijos skyrių, bet tą pačią dieną paleistas.
1989 m. vasario 12 d. LLL Telšių skyriaus vadovas Gintaras Šidlauskas (dabar Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininkas) kartu su kitais organizavo Varniuose pirmąjį mitingą partizanų kovai pagerbti. Tada tvirtą kalbą pasakė L.Laurinskas. Jis jaunuolius ragino netarnauti sovietų armijoje. O tų pačių metų gegužės 7 d. Varniuose pastatytas pirmasis Lietuvoje paminklas žuvusiems partizanams, kurio atidengimo metu Lietuvos laisvės kovų dalyvis L.laurinskas sakė: „Partizanas yra nepalaužiama tautos dalis“.
1989 m. Gedulo ir vilties dienos minėjimai vyko jau visoje Lietuvoje. Vis garsiau aidėjo šūkiai: „Laisvės, laisvės“, „Rusų tankai – lauk“.
Antanas Kliunka, buvęs Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo gynėjų būrio vadas (dabar Lietuvos Kariuomenės kūrėjų savanorių sąjungos centro valdybos narys), prisimena, kad 1991 m. sausio 13 d. naktį, ginant parlamentą, L.Laurinskas drąsino gynėjus sakydamas, kad jie yra partizanų įpėdiniai.
Neseniai, 2014 m. birželio 18 d., Tauragės muziejuje per Genocido aukų muziejaus fotografijų parodos „Liudyti tautai ir istorijai“, skirtos L.Laurinsko atminimui, atidarymą, A.Kliunka rodė vėliavą, prie kurios prisiekė savanoriai, ir ragino tauragiškius pagerbti L.Laurinsko atminimą, pavadinant gatvę jo vardu.
Lietuvai tapus nepriklausoma valstybe, L.Laurinskas aktyviai dalyvavo kuriant bei stiprinant krašto apsaugą.
1991 m. jam suteiktas dimisijos pulkininko laipsnis. Dalyvavo kuriant Geležinio Vilko motorizuotąją pėstininkų brigadą.
1992-1994 m. dirbo Lietuvos Respublikos saugumo tarnybos vyr. inspektoriumi. 1994 m. Krašto apsaugos ministerijos apdovanotas vardiniu ginklu.
1994-1998 m. Tauragės motorizuotosios pėstininkų brigados vado pavaduotojas kultūriniam ir auklėjamajam darbui.
Buvo gražu matyti, kaip L.Laurinsko vedami kariai kiekvieną sekmadienį su daina žygiuodavo Tauragės gatvėmis į rytmetines pamaldas šv. Trejybės bažnyčioje. Kariai jį gerbė. Kaip sakė A.Kliunka, „jis vykdė didelį auklėjamąjį darbą, aiškino partizaninio karo strategiją. Jis buvo mūsų visų auklėtojas, mūsų – karininkų, karių ir savanorių – mokytojas, didelis autoritetas“.
1998 m. L.Laurinskui suteiktas ginkluoto pasipriešinimo okupacijai dalyvio – Kario savanorio – teisinis statusas.
2000 m. dirbo Krašto apsaugos ministerijos Antrajame operatyvinių tarnybų departamente. Tais metais liudijo Vilniuje vykusiame Tarptautiniame visuomeninio tribunolo procese „Komunizmo nusikaltimų įvertinimas“. Apie tą laikmetį Lietuvos laisvės lygos narys Vytautas Bogušis prisimena L.Laurinską kaip artimą bendražygį ir įkvėpėją: „Jis buvo dvasinis vadovas“.
1998 m. gegužės 19 d. už pasiaukojimą ir ištvermę ginant Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę LR prezidento dekretu L.Laurinskas apdovanotas 3-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu.
1992 m. kovo 4 d. apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu.
2000 m. balandžio 3 d. – Kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu.
2000 m. liepos 1 d. – Lietuvos nepriklausomybės medaliu.
Dar 1992 m. buvo atkurtas partizaninis Lietuvos laisvės kovos sąjūdis. L.Laurinsko ir kitų bendražygių rūpesčiu 1993 m. pastatytas paminklas Antakalnio km., prie Batakių Kęstučio apygardos vado Juozo Kasperavičiaus-Visvydo ir jo adjutanto Albino Biliūno-Džiugo žūties vietoje. Būdamas partizanu, šią vadavietę yra saugojęs L.Laurinskas.
J.Kasperavičiaus duktė Vida Kasperavičiūtė-Tereikienė pirmą kartą apsilankiusi tėvo žūties vietoje, sakė: „1991 metais gerb. pulkininkas L.Laurinskas atvežė mus į Batakių mišką ir pirmą kartą gyvenime pamatėme tą skaudžią vietą, kur žuvo mano tėvelis, padėjome gėlių, uždegėme žvakutes“.
L.Laurinskas aktyviai dalyvavo Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veikloje. Su žmona Ona Valerija – laisvės kovų dalyve, partizanų ryšininke ir rėmėja, dalyvavo įamžinant žuvusių partizanų atminimą, statant paminklus Šilalės, Tauragės, Jurbarko ir kt. rajonuose. Nepraleisdavo nė vieno sąskrydžio Ariogaloje, dalyvaudavo partizanų pagerbimo minėjimuose, renginiuose visoje Lietuvoje.
Įsimintinas Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilalės skyriaus pirmininkės Teresės Ūksienės ir kitų dalyvių organizuotas 2004 m. rugsėjo 15 d. žygis Kęstučio apygardos partizanų takais. Tada L.Laurinskas nusilenkė žuvusiems partizanams prie Bijotų, Girdiškės, Upynos. Vytogaloje pasidalino prisiminimais apie bendražygius, o Šilalės pušyne dimisijos pulkininkas L.Laurinskas kartu su žuvusių artimaisiais atidengė paminklą partizanų Beržinių šeimai.
L.Laurinskas svariu žodžiu, prisiminimais ir savo pavyzdžiu patriotiškai auklėjo jaunąją kartą. Internete Jurbarko rajono mokyklų svetainėse galima rasti nuotraukų, kur L.Laurinskas dalyvauja patriotiniuose renginiuose su jaunaisiais šauliais, pas jį Tauragėje namuose dažnai lankydavosi istorijos mokytojos su mokiniais. Už finansinę paramą leidžiant „Laisvės kovotojų prisiminimus“ L.Laurinskui išskirtinę padėką išreiškė leidinio sudarytojas Romas Kaunietis.
2012 m. spalio 14 d. L.Laurinskas buvo stebėtojas nuo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos Tauragės rinkimų apygardoje per LR Seimo rinkimus.
Tėvynės gynėjo L.Laurinsko širdis netikėtai užgeso Motinos dienos išvakarėse, 2013 m. gegužės 4 d. Amžinojo poilsio atgulė Tauragės Papušynės kapinėse šalia savo mamos. Jo kapą ženklina žmonos Valerijos rūpesčiu pastatytas iš akmens iškaltas partizanas.
Leonas Laurinskas-Liūtas buvo gyva legenda. Nuo 1945 m. iki 1953 m. ginkluoto antisovietinio pasipriešinimo kovose dalyvavęs L.Laurinskas sukaupė gausią fotografijų kolekciją, kurios dalį po vyro mirties 2013 m. žmona Valerija perdavė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Genocido aukų muziejui.
Šią liepą kilnojamoji paroda „Liudyti tautai ir istorijai“ eksponuojama Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešojoje bibliotekoje. Šešiasdešimt penkiose fotografijose sustabdytos ir įamžintos Vakarų Lietuvos (Jūros) srities partizanų vadovybė ir Kęstučio apygardai priklausę partizanai, jų apranga, ginklai, sustabdytos partizaniškos veiklos akimirkos.
Ne veltui vienas paskutinių Lietuvos partizanų, 45 baltijiečių memorandumo (Baltijos chartijos) signataras pulkininkas L.Laurinskas-Liūtas yra prasitaręs: „Dievas mane išsaugojo, kad liudyčiau tautai ir istorijai“. Tai paminėjo Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininkas Gintaras Šidlauskas 2014 m. gegužės 3 d. Tauragėje, minint pirmąsias kovotojo už laisvę L.Laurinsko-Liūto mirties metines.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
