Ašaros riedėjo odontologo kabinete, pakeliui į darbą... Grįžusi į darbą, sunkiai galėjau susikaupti, todėl skaitinėjau naujienas internete ir radau jūsų kvietimą dalyvauti konkurse. Veide atsirado šypsena ir nusprendžiau pabandyti – o gal pasiseks, o gal pagaliau drąsiai šypsosiuosi!
Ir dabar, rašydama šį laišką sunkiai sulaikau ašaras, tik nežinau – jos liūdesio ar
džiaugsmo, kad atsirado maža maža viltis.
Mano dantų būklė labai suprastėjo po sūnaus gimimo. Sūnui jau 5,5 metų, o aš
neišlendu iš odontologo kabineto. Nuolat lankausi pas jį su baime
širdyje. Kad ir nuolat prižiūrimi dantukai, bet yra bėdų: reikia vilkti ar protezuoti.
Vis pagalvoju, kad jau laikas antram vaikeliui, bet man taip baisu: o jei
dantų būklė dar pablogės?
Esu optimistė, stengiuosi džiaugtis smulkmenomis, tačiau kuo
toliau, tuo sunkiau darosi šypsotis. Iš
aplinkinių ne kartą girdėjau, kad esu pikta, trūksta šypsenos veide, tapau
uždaresnė. O taip norėtųsi negalvojant apie juos džiaugtis gyvenimu, nes
jis toks trapus, taip greitai bėga dienos...
Mano darbas – bendravimas su klientais. Taip norisi būti įmonės veidu,
kuris pasitinka klientus su šypsena. O kaip gali šypsotis, kai
paskutiniu metu net valgyti baisu – o jei vėl kas dantims?.. Ne tik
baisu, bet ir darosi sunku mėgautis maistu, daug ko tenka ir atsisakyti.
Esu jauna, man 32 metai. O kaip susigrąžinti džiaugsmą, kaip nesigėdijant ir
neuždengiant burnos laisvai šypsotis? Ką pasakyti vaikui, kuris klausia: „Mama, kodėl kai juokiesi užsidengi burną?“
Atrodo,
žmogus turėtum laisvų lėšų, iš karto bėgtum formuotis sau gražios šypsenos.
Džiugu, kad yra tokių kaip jūs, kurie suteikia galimybę turėti svajonių
šypseną!
Vis tyliai pasvajoju apie gražius dantis, puikią
šypseną. Juk būna, kad svajonės
pildosi… Todėl kasdien tyliai, tyliai, tyliai, tyliai drįstu pagalvoti, o jei ir
manoji svajonė išsipildytų… Mano gyvenimas apsiverstų aukštyn
kojomis! Aš noriu būti graži ir man dėl to ne
gėda!