Bet kartais negalime pasakyti, kad tokios esame ir viską galime. Kažkur giliai viduje jaučiame, kad kažkas ne taip. Tobulų nėra, bet yra 21-as amžius, kada galime kažką pakeisti, patobulinti. Tik vienas minusas – visur reikia pinigų. Negaliu pasigirti, kad jų turiu.
Nustojau šypsotis jau 9 klasėje, kai būdama maža kritau ir susimušiau žandikaulį. Po kelerių metu pradėjo geltonuoti dantys. Ir, patikėkit, tai matėsi. Kokių dantų pastų tik neišbandžiau – veltui. O tik tokių priemonių paauglystėje galėdavau nusipirkti už susitaupytus pinigėlius. Ir visada valydama dantis galvodavau, kad va, ir aš šypsosiuos, galbūt ši balinanti pasta ir man padės. Naiviai mąstydavau. Deja.
Turiu vyrą, kuriam norėčiau atsakyt tuo pačiu – šypsena. Jis kiekvieną rytą mane pasitinka šypsena, bet aš negaliu, gėda. O visiems gera, kai jiems nusišypsai. Kartais nesuprantu, už ką jis mane myli... Galėtų eit pas kitą, savimi pasitikinčią, gražią.
Kartais žmonėms reikia tiek nedaug, norint tapti laimingais ir gražiais, bet gyvenimas iškrečia išdaigą, kurios nepavyksta įveikt. Noriu spinduliuoti, noriu šypsena pradžiuginti vyrą.
Aš noriu būt graži ir man dėl to ne gėda.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
