Neįtikėtina, bet jaučiau sapne kvapą. Kvapo jausmą nupasakoti sunku, jeigu jis ne maisto, ne gėlių ir pan. Tai buvo mišinys: žemės, vandens, saulės įkaitintų samanų ir akmenų, ką tik nulijusio lietaus kvapas. Jautėsi ir saldus, lyg automobilio vanilinio „kvapuko“ kvapas.
Tas sapnas buvo bespalvis, niurus, nenuoseklus, jaučiau sunkumą, norą kopti į kalną. Atrodo, va ten surasiu, kas taip kvepia.
Tuo metu mano gyvenime buvo daug streso, skyrybos. Pagalvojau, kad taip veikia mano vidinį pasaulį liūdesys, nusivylimas, tačiau neradau ramybės ir laukimas to jausmo, tarsi būčiau kažką pamiršusi, mane neramino. Tai tęsėsi apie metus, kuomet laukdavau ir tarsi nesąmoningai ieškojau to kvapo, kurį sapnavau.
Vieną prasidėjusios vasaros vėlyvą vakarą susitikau su drauge. Ji man pasakė, kad privalome pailsėti, reikia kažko tokio, kas mus išjudins iš tokio niūraus gyvenimo. Vidury nakties pasiėmę kompiuterį, atsivertusios žemėlapį ir numačiusios taškus, kas užsienyje iš pažįstamų gyvena ir pasidžiaugtų mūsų draugija, pirštu bedėm užsimerkusios ir paaiškėjo, kad vykstame į Norvegiją.
Iš karto paskambinau savo pusbroliui, sakau: „Prisimeni, pusbroli, sakei, kad niekas dar neaplankė tavęs savo namuose Flisoje. Mes atskrendame, kada gali pasiimt atostogų?“
Viskas įvyko labai greitai – po 2 savaičių prieš Jonines mes išvykome. Susiplanavome 4 parų kelionę. Keliavome automobiliu, apsukome dalį pietų Norvegijos.
Vieną vėlų vakarą nusprendėme nakvoti automobilyje, nes jautėmės labai išvargę, todėl suradę ežerą ir menkutę stovyklavietę sustojome. Išsikepėme dešrelių, užtraukėme porą lietuviškų dainų, jos skambėjo ypatingai, dar tada nesupratome kodėl.
Išaušo rytas, atsibudę sau juokavome – kaip gerai, kad šalia ežeras: nusiprausime kalnų vandeniu ir tęsime kelionę. Nors buvo tik 9 ryto, lauke jau buvo šilta – 22 laipsniai šilumos.
Išlipome iš autobusiuko, o prieš akis atsivėrė didingas vaizdas. Aplinkui – milžiniško dydžio kalnai. Net į dangų žvelgiant matėsi kalnų viršūnės. Žingsniavau vandens link su rankšluosčiu.
Sustojau ir tarsi apmiriau... Tai aš jau patyrusi, aš žinau šitą vietą. Staigiai apsidairiau, grįžau į automobilį mineralinio vandens ir dantų šepetėlio ir dar kartą užplūdo tas jausmas... Žinau tai...
Iškart pažiūrėjau į priekinį automobilio veidrodėlį, ten kabėjo automobilinis „kvapukas“, tiesa jau gerokai išsikvėpęs, bet tik jį tokį vieną žinojau ir dabar nesumaišyčiau.
Sapnas tikrai buvo pranašiškas, aš susapnavau tai, kas įvyko tik po to. Sapne niūrumas ir tamsa, stiprus noras kažkur kopti – taigi kalnai... O ežeras, ryto rasa, aplink tvyrantis didingų kalnų kvapas su styrančiais sausais berželiais ir sukūrė tą potyrį.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
