Prie jo – permatomi juodi siluetai. Prisistato mirusiaisiais: „Mes atsinešėme kartu su savimi naują sielą iš tamsiųjų vandenų, kuri turi gyventi ir pasiekti tai, ko ji negalėjo praeitame gyvenime, nes netikėtai mirė, ji turi pratęsti savo nebaigtą gyvenimą, padėti ir mylėti tave, kad tau nebūtų vienai liūdna – jos vardas Jurgita“.
Ant televizoriaus ekrano mirusiųjų kalba mačiau užrašytą vardą – Jurgita. Jaučiau tik švelnų dvelksmą, kaip mažas, juodas siluetas įsikūnija į mano pilvą, staiga, pabundu, paliečiu savo pilvą, apsidairau aplinkui – nieko nėra, tik jausmas – nejau nebe viena?! Kitą dieną pasitikrinu – laukiuosi naujos gyvybės! Išnešiojau, pagimdžiau ir auginu viena mylinčią ir karingą dukrytę vardu Aurėja. Vardą parinkau tokį, nes pasirodė gražesnis, nors gyliai širdyje ji visada bus mano Jurgita.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
