Vidury miško – aikštelė, geltona pienių jūra. Atbėga takučiu toks trejų metukų berniukas baltais garbanotais plaukučiais ir šaukia: „Mama, mama!“ Aš jį pakeliu, stipriai apkabinu ir suku ratu. Bet veiduko aš nematau.
Po kurio laiko ištekėjau ir laukiausi. Galvoju, bus berniukas, tą sapną vis atsimindavau. Bet gimė gražutė, dailutė, didelių mėlynų akyčių dukryte. Gražuolė tikra. Tokia ji ir dabar. Ji jau suaugęs žmogus. Ir pagalvojau, kad tai buvo tik sapnas, ir aš jį pamiršau.
Po kurio laiko išsiskyrėm su vyru. Gyventi buvo sunku, bet niekada niekam nesiskundžiau. Vadinasi, toks mano likimas.
Daug draugų išvažinėjo į užsienį, vadindavo mane kartu, bet aš vis atsakydavau, kad man ir Lietuvoje gerai. Gyvenimas gerėjo, dukrelė augo kaip ant mielių, abi sveikos, gražios, ko daugiau norėti.
Bet vėl tas sapnas pasikartojo. Nuėjau pas būrėją, kad man paaiškintų, ką tai reiškia. Atsakymo negavau. Kažkokie buvo kliedesiai. Nusipirkau butą ir trūko pinigėlių remontui, galvoju, padirbėsiu užsienyje ir grįšiu. Bet, deja, teko ir likti gyventi ilgam.
Susipažinome darbe, kur abu dirbome. Jis padorus, šiek tiek vyresnis, mielas, daug vilčių teikiantis žmogus. Po kurio laiko kartu apsigyvenome, planavome vestuves ir vaikutį. Ir vėl tas sapnas aplankė mane.
Dar noriu pasakyti, kad aš visada galvojau, jog turėsiu tik vieną vaiką. Užaugs dukra, bus abiems lengviau gyventi. Padėsime viena kitai.
Vyras, sužinojęs, kad laukiuosi, dvi savaites nešiojosi nėštumo testą kišenėje. Negalėjo patikėti – jis pagaliau tėvas. Mano vyras nebuvo vedęs ir neturėjo vaikų.
Prieš gimdymą aplanko mane vėl sapnas. Gražus, baltų, garbanotų plaukų berniukas. Bet veido nematau.
Gimė sūnus. Augo puikiai, visi mylime be galo ir krašto, o jis mums savo meilę, šilumą dovanoja visą laiką.
Netoli mūsų yra toks miškas. Mes visa šeima dažnai į jį vykstame: kepame dešreles, žaidžiame, tiesiog būname kartu ir mums tai labai patinka.
Vieną gražią, saulėtą pavasario dieną žaidėme gaudynes. Aš vejuosi sūnų, jis bėga, bėga ir įbėga į miško aikštelę, pilną geltonų pienių. Bėga takučiu ir apsisukęs šaukia: „Mama, mama!“ Aš jį pakeliu, stipriai apkabinu ir suku ratu. Ir pamatau tą sapną, o tas gražus berniukas baltais garbanotais plaukais yra mano sūnus. Pagaliau aš pamačiau jo veidą.
Apsiverkiau iš begalinės laimės. Tai va ką reiškė sapnas – kad dar turėsiu vieną vaiką, nors aš ir netikėjau visiškai. Visada galvojau, kad turėsiu tik vieną vaiką.
Tarp sesers ir brolio – septyniolikos metų skirtumas. Dvidešimt metų reikėjo laukti, kad išsipildytų sapnas. Bet buvo verta. Daugiau aš nesapnuoju to sapno. Visada atsiminsiu jį, ir kai sūnus užaugs, būtinai jam papasakosiu.
Kiekvieną pavasarį, kai žydi pienės, mes žaidžiame gaudynes toje pievoje. Tobulas gyvenimas, ko dar norėti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
