Aš dažnai savęs to klausiu. Mano garbus amžius, sunkios ligos prikaustė mane prie lovos ir turbūt jei ne sapnai, miegas būtų pati nykiausia prievolė likusi šiame gyvenime. Neįtikėtina, bet vienas sapnas pakeitė mano gyvenimą. Sapnas, pakeitęs mane.
Pirmiausia, kad suprastumėte privalau papasakot keletą dalykų apie save. Banaloka, bet visą gyvenimą buvau skaičių ir faktų žmogus. Tikėjau skaičiais, kreditu, biudžeto balansu, tikėjau tuo, ką mano menkos smegenėles galėjo apdoroti. Tai, kad netikėjau sapnais, ko gero, nė atskirai išskirti nereikia, netikėjau likimu, karma ar net aukštesne Dangaus jėga. Pasiklioviau mąstančio žmogaus stiprybe, technokratija ir atvaizdu spaliuko penkiakampėje – aš buvau sistemos žmogus.
Praeito šimtmečio septintajame dešimtmetyje raudonu diplomu baigiau tuometinį Vilniaus Vinco Kapsuko universitetą, įgijau buhalterio specialybę. Atrodė, kad laikas puikus. Žinoma, gyvenant dabar ir lyginti su tuo kaip gyvenome po geležine uždanga, tuometinis gyvenimas buvo nepalyginamai skurdesnis, tačiau tuo metu jaunam ir ambicingam jaunuoliui, po mokslų gavusiam prestižinį darbą tarybinės jūros, rodėsi, nė kulkšnių neskalavo.
Turiu pasakyti, kad pagal tautybę nesu grynakraujis lietuvis, mano tėvas baltarusis, vedęs nuostabią lietuvę moterį. Taip jau susiklostė, kad antrojo pasaulinio karo maišalynėje mane užaugino mama su anyta būtent tuometinėje Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje. Tačiau 70 – ųjų pradžioje močiutė pasimirė, vienintelis jos noras buvo atgulti savo gimtojoje žemėje. Vykome į Baltarusiją. Pamenu kaip iš Vilniaus traukiniu išvažiavau į Minską. Netrukau užmigti.
Pamenu lyg būčiau sapnavęs vakar. Tamsi juoda naktis. Vaizdo nestebiu iš šalies, viską matau savo akimis, lyg toj tamsioj, siauroj gatvelėj stovėčiau tikrasis aš. Nežinau kas tai per vieta, atrodo, nė nesu čia buvęs. Iš abiejų pusių nedideli mediniai namukai, kai kur languose dega šviesos, girdėti balsai.
Kažkur nuo palangės nusigrūdo sustirusi nuo šalčio katė, kitoj pusėj krankštelėjo varnas, visai šalia manęs praslinko tamsus žmogaus šešėlis. Visas tas garsų mišinys, vakarinis triukšmas, šurmuliuojantys vaizdai – visa tai bylojo apie judrų veiksmą, apie gyvenimą. Patraukiau gatve tolyn, sušalęs sniegas žiugždėjo po kojomis, tačiau aš nejutau jokio šalčio.
Siauras gatvės kelias ėjo į pabaigą, kai už keliasdešimt metrų pamačiau nedidelę žmogystą. Vėjas ir krintantis sniegas sunkino matomumą, tačiau man artinantis, žmogysta nesijudino, atrodė, kad ji tik ir laukia manęs kol aš prieisiu. Likus vos porai metrų, neaiškus siluetas išryškėjo. Tai buvo moteris. Visai nedidelio ūgio, man vos siekė pečius. Apsirengusi tamsia striuke su gobtuvu. Viršutinis apdaras labiau priminė maišą, iš po kurio kyšojo dvi plonytės it degtukai kojos, kurioms išlaikyti torsą, rodos, turėjo būti nemenkas iššūkis.
Rankoje ji laikė nedidelę molinę lėkštutę su žvake, liepsna, gaubiama pabalusio delno, vos laikėsi. Tačiau net ir trupučio šviesoje aš aiškiai įžiūrėjau moteriškės veidą. Ji buvo senyvo amžiaus, veidas išvagotas gilių raukšlių, o stūgaujantis vėjas kartas nuo karto vis nemandagiai pademonstruodavo po gobtuvu slepiamas žilas sruogas. Tačiau už viską geriau aš prisimenu jos akis. Dideles rudas akis. Ir tuos ryškiai geltonus akių baltymus. Ji žvelgė į mane savo skvarbiomis didelėmis akimis ir tylėjo. Atrodė, kad kažkuriuo momentu jos lūpos krustelėjo, ji lyg ir norėjo ar nusišypsoti ar pasakyti kažką, net akimirką pasirodė kad ji atpažino mane, ji lengvai sulinksėjo galva ir nusukusi akis patraukė tolyn.
Aš likau stovėti visiškai suglumęs, norėjau surikti, tačiau ji lyg skaitydama mintis tuo metu atsisuko ir įsistebeilijusi į mane sustingo. Mane vaizdas ėmė šiurpinti. Ji norėjo, kad sekčiau paskui. Aš nedrąsiai žengiau žingsnį ir ji taipogi savo lėtu tipsenimu patraukė tolyn. Netrukus priėjome plačią akmeninę tvorą. Padvelkė šalčiu, snigti beveik nustojo, naktis, rodos, pasidarė dar tamsesnė.
Priėjau prie senutės, stovinčios šalia vartų. Ji rankoje laikydama žvakę mostelėjo eiti priekin. Nedvejodamas „sapno aš“ patraukė apsnigtu keliuku. Akimirksniu supratau, kur patekau. Aplinkui matėsi koks pusšimtis akmeninių kryžių, aukštų ir visai žemų geležinių tvorelių, pakrypusių akmeninių paminklų. Be jokios abejonės tai buvo kapinės. Aš pripuoliau prie didžiulio pavirtusio kryžiaus ir ranka nubraukiau sniegą nuo paminklinės lentelės. Perskaičiau vardą, pavardę, tėvavardį. Pribėgau prie kito kapo, tada prie dar kito ir dar prie poros. Nieko. Kirilicos simboliais papuošti akmenys ir kryžiai man buvo nebylūs. Aš tu žmonių nepažinojau. Na gal kažkuri pavardė pasirodė girdėta, tačiau aš vis tiek nepažinojau tų palaidotų numirėlių. Vienintelis bendras dalykas juos jungęs, sutapimas ar ne, tačiau visi jie buvo mirę gruodžio šešioliktą dieną. Kai kur ant šviežios paminklinės lentelės, kurioje nebuvo vardo ar pavardės tiesiog puikavosi skaičiai 2022.
Staiga išgirdau šaižų skambutį ir pabudau. Traukinys sustojo stoty. Aš buvau visas permirkęs nuo prakaito, širdis daužėsi kaip pasiutus. Pykau ant mašinisto, kad mane pažadino, baugoka, bet tose kapinėse aš jaučiausi gerai, norėjau ten patyrinėt, suprast tą sapną. Keista, bet sapnas giliai įsirėžė į atmintį, kartais eidamas miegoti norėdavau vėl susapnuoti tą vietovę, kapines ir tą klaikią moteriškę.
Bėgo metai, neslėpsiu sėkmingai kopiau karjeros laiptais. Nevisais gyvenimo poelgiais didžiuojuosi, tačiau prieš smerkiant derėtų pasimatuoti smerkiamųjų klumpes. 1973 metų pabaigoje turėjau vykti į komandiruotę į Maskvą. Tačiau metų pabaiga visada sudėtingas laikas buhalteriams, todėl komandiruotė buvo dukart nukelta, kol galiausiai užsakiau skrydį gruodžio viduryje. Skrydis buvo numatytas vakarop.
Pamenu, kad atvykęs į oro uostą gerokai jaudinausi, tai turėjo būti mano pirmas skrydis lėktuvu. Susitvarkęs dokumentus, pažvelgiau pro langą. Lauke pamačiau rampos šviesų nutviekstą visos Tarybų Sąjungos pasididžiavimą – TU-124. Tai buvo tikras tuometinis mokslo ir technikos triumfas prieš visuotinę Niutono obuolių traukos teoriją.
Tačiau staiga pajutau gniutulą gerklėj, vienas po kito ant kaktos ėmėsi rastis prakaito lašai. Tos raidės ant lėktuvo sparnų man kažką priminė. Aš lyg tarp kitko pažvelgiau į rankose laikomą bilietą, šalia laiko, datos, išspausdinta ir skrydžio numeris...2022. Iš rankų iškrito bilietas, susmukau ant kedės, rankos ėmė virpėti.
Aš prisiminiau sapną, tą seną moteriškę ir tas jos išsprogusias geltonas akis. Aš prisiminiau kapines. Karštligiškai išlėkiau iš oro uosto ir pasislėpiau taksofono būdelėje, paėmiau į rankas ragelį, tačiau nesumojęs kam skambint tiesiog porą kartų trinktelėjau juo į aparatą ir apsiašarojau. Supykau ant savęs, kad išsigandau, kad taip suskydau dėl sapno, tačiau neslėpsiu iš visų jausmų viršų ėmė baimė.
Tą gruodžio šešioliktąją aš taip ir nepasiekiau Maskvos. Tuo lėktuvu Maskvos nepasiekė niekas. Apie devynioliktą valandą lėktuvas sudužo. Žinau, kad tai beprotiška. Vadinkit mane didžiausiu pasaulio bepročiu, tačiau tas sapnas išgelbėjo mane.
Šiandien aš esu jau senas žmogus ir norėtųsi sakyti, kad daug išmintingesnis. Mano kojos prikaustytos prie ratukų, tačiau aš kasnakt stebiu dangų pro savo kambario langą. Žinau, kad mano pabaigoje tu mane vėl aplankysi. Galbūt ateis laikas, kai mano blaivaus proto atsargos išseks, galbūt miražai apgaubs akis ir bus sunku atskirt kas tikra, o kas ne. Tačiau aš visada atpažinsiu tave minioje. Kai tu ateisi aš būsiu pasiruošęs. Tada abu apsikabinę kaip draugai, kaip lygus su lygiu galėsim išeiti kartu. Net jei mane aplankysi kaip tada, kai aš miegojau, mano sapne...
Jūs taip pat galite dalyvauti konkurse „Ryškiausias tavo gyvenimo sapnas“ ir laimėti Jurgitos Noreikienės romaną „Tikėjimo dugnas“. Skaitykite konkurso sąlygas čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
