Kartą Ramūnas nusprendė išvykti į Angliją padirbėti. Kadangi tuo metu buvo gana sunku patekti į šią šalį, Ramūnas nusprendė, kad bus protingiau, jei griš tik po metų. Taip galės susitaupyti pinigėlių ir net jei jo nebeįleistų atgal į Jungtinę Karalystę, jis jau būtų sukaupęs kažkokį kapitalą. Taip jis ir išvyko.
Praėjo pusmetis. Kaip dabar pamenu, buvo karšta vasara. Vieną naktį susapnavau Ramūną įeinantį pro duris ir sakantį: „Labas, štai ir grįžau.“ Jis šypsojosi, rankose laikė lagaminus. Tik tiek tepamenu iš to sapno, bet jis buvo labai ryškus, lyg tai butu tikrovė.
Ryte pabudus papasakojau viską vyrui. Jis tik nusijuokė ir pasakė, kad Ramūnas dar pusmetį negrįš. Atėjus pietų metui, vyras parvažiuodavo pavalgyti namo. Tik ta diena jis įvažiavęs į kiemą nepakilo laiptais į mūsų butą, o papypsino po langais, kad žvilgtelėčiau pro langą.
Išlindusi pamačiau stovintį Ramūną kieme, besišypsantį ir sakantį: „Labas, štai ir grįžau.“ Aš buvau apstulbus ir netverdama savam kailyje atsakiau: „Aš žinojau, kad tu grįžti!“ Jis buvo labai nustebęs, nes niekas, net jo tėvai nežinojo, kad Ramūnas grįžta. Tai turėjo būti staigmena visiems. Bet tik ne man.
Jūs taip pat galite dalyvauti konkurse “Ryškiausias tavo gyvenimo sapnas“ ir laimėti Jurgitos Noreikienės romaną „Tikėjimo dugnas“. Skaitykite konkurso sąlygas čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
