Savaitgaliais išvažiuodavau pas tėvus į kaimą ir padėdavau jiems darbuotis. Taip ir bėgo dienos, gana tuštokos ir nuobodžios. Į bažnyčią nueidavau tik per didžiąsias šventes, kaip buvau įpratusi, gyvendama su tėvais, bet tikrojo, gyvo tikėjimo širdyje nejaučiau. Ir štai vieną naktį aš susapnavau net tris nepaprastus sapnus.
Pirmasis sapnas. Aš – savo kambaryje. Mano kiemas, tiksliau visa erdvė tarp keturių daugiabučių namų, šviečia vaiskiai melsva šviesa – lyg dangus būtų nusileidęs. Prieinu arčiau prie lango ir matau daugybę baltų šv. Marijos statulėlių, stovinčių po priešais esančio penkiaaukščio namo langais. Viena statulėlė aukštesnė, kita – žemesnė, žiūrint, kokiame aukštyje yra langas.
Pasilenkiu aš po savo langu ir iš džiaugsmo suplazda širdis. O, Dieve, ir po mano langu stovi šv. Marija! Iš viršaus matosi siaura galvelė, pakreipta šonan. Klausiu: „Marija, ar Tu man padėsi?“ Girdžiu iš apačios ramų, tylų atsakymą: „Padėsiu“.
Antras sapnas. Mano kambarys. Viduryje kambario stovi televizorius, kažką rodo. Prieš televizorių ant kėdės sėdi mažas, baltas, riebus paršiukas. Vienoje paršiuko rankoje lėkštė, kitoje – šakutė. Ir staiga suvokiu, kad tai ne paršiukas, o aš patenkinta sėdžiu su ta šakute rankoje. Aplink televizorių, susidėję rankas už nugaros, vaikšto keletas vyrų ilgais tamsiais rūbais ir kažką man sako. Žodžiai neaiškūs, bet suprantu, kad jie man priekaištauja. Bara už tai, kad aš ne taip gyvenu, kaip reikėtų ir laikas daryti išvadas. Sapnas nutrūksta.
Trečias sapnas. Mano kambarys. Prieblanda. Tuščia visur, tik ant vienos sienos kabo daug šventų paveikslų. Yra ir paveikslas „Paskutinė vakarienė“. Į kambarį įbėgu aš – didžiulio streso apimta, nešdama ant pečių kokį tai nematomą, bet labai sunkų nešulį. Neatlaikiusi tos naštos, aš parklumpu prieš šventus paveikslus ir pradedu melstis, kalbėdama visas maldas, kokias tik moku. Ir pamažu tas sunkumas nuo mano pečių nyksta, svoris mažėja, kol pagaliau galiu lengviau atsikvėpti ir atsitiesti. Sapnas nutrūksta.
Stebuklinga naktis praėjo. Bet regėti sapnai mane taip sukrėtė, kad iki šiol jų nepamiršau. Pradėjau jausti šv. Mariją, kaip savo antrą Motiną, kuria galima pasitikėti. Nuo to laiko ėmiau dažniau ateiti bažnyčion. Ateidavau, kai bažnyčia būdavo tuščia, kad galėčiau ramiai pabūti prie šv. Marijos altoriaus ir su ja pasikalbėti, padėdavau jai gėlių ar žvakių. Tik vieno iš to sapno negalėjau suprasti – kas tokio galėtų atsitikti, kad reikėtų prašyti šv. Marijos pagalbos.
Tai paaiškėjo po daugelio metų. Jau būdama netoli keturiasdešimties, susipažinau su išsiskyrusiu vyru, įsimylėjau. Labai norėjau turėti savo šeimą – kaip kažką brangaus ir išsvajoto. Tapau nėščia. Pradėjome kartu gyventi. Iš pradžių viskas atrodė gerai – man netrukdė nei jo abejonės dėl vaiko (aš buvau labai tvirta tuo klausimu), nei tai, kad jis dažnai buvo bedarbis. Atleidau viską. Džiaugiausi, kad turiu šeimą, labai laukiau vaikelio ir buvau laiminga.
Visos mano bėdos prasidėjo prieš gimdymą. Per anksti paguldė į ligoninę (kaip vyresnio amžiaus). Gydytojui pinigų nedaviau, nes ir taip vos pragyvenau. Gal todėl man buvo paskatintas gimdymo procesas ir po šios procedūros labai nežymiai pasirodė vaisiaus vandenys. Kol aš susivokiau, kas čia vyksta, kol padarė tyrimus, praėjo apie 20 valandų.
Ačiū Dievui, likom sveiki ir gyvi. Tik vaikui ant kojytės liko dėmė. O man darė neplanuotą Cezario pjūvį. Pasirinkau dalinę narkozę – norėjau, kad vaikas kuo greičiau patektų man ant rankų. Ir padariau klaidą. Po operacijos pradėjo stipriai skaudėti galvą ir tai tęsėsi keturias dienas. Be to, dar pastoviai laikėsi temperatūra, nes gydytoja savaitę laiko nepastebėjo, kad mano žaizda ne gyja, bet pūliuoja ir aš sunkiai galėjau išlipti iš lovos. Ačiū budinčiai gydytojai, kurios dėka žaizda buvo iš naujo sutvarkyta.
Vaikas sveikas, atveža į palatą, galėtų būti su manimi, o mano galvoje viena mintis – kaip išgyventi! Paimu vaiką ant rankų, nešioju, o mintyse meldžiuosi ir prašau šv. Marijos, kad tik ištverčiau. Aš visa širdimi tikėjau, kad jinai manęs neapleis ir tai padėjo man viską iškęsti ir išlikti optimistei. Vaiko tėvas apsilankė keletą kartų, priminė, kad ką norėjai, tą ir turi, ir sėdėjo toliau namie, priiminėdamas mano giminaičių sveikinimus.
Mano tėvai buvo seni, įpratę, kad aš pagalbos niekada neprašau, seserys buvo toli su savo šeimų rūpesčiais. Labai artimų draugių, kurios aukotųsi ir būtų su manimi aš neturėjau. Bent jau taip maniau, nes buvau įpratusi su kitais dalintis tik džiaugsmais ir kitaip, turbūt, nemokėjau. Taigi, su savo skausmu ir liūdesiu aš buvau viena. Jei ne šv. Marijos balsas, sklindantis iš tolimojo sapno į kasdienę realybę, man būtų žymiai sunkiau pakelti sunkumus, iškilusius tuo gyvenimo momentu.
Po kiek laiko atsitiko dar vienas nuostabus dalykas. Kai vaikui buvo kokie trys metukai, močiutė man parnešė iš bažnyčios vyskupo pašventintą šv. Marijos, šeimos globėjos, statulėlę. Tas statulėles dalino po mišių, kaip dovaną šeimoms. Ir mano didžiam nustebimui ir džiaugsmui, tai buvo ta pati šv. Marija, kurią mačiau sapne – ta pati siaura, į šoną palenkta galvelė!
Jūs taip pat galite dalyvauti konkurse „Ryškiausias tavo gyvenimo sapnas“ ir laimėti Jurgitos Noreikienės romaną „Tikėjimo dugnas“. Skaitykite konkurso sąlygas čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
