Ne pirmą kartą sapnas persekiojo mane savo tikrumu. Anksčiau jau buvau pajutusi tai, kas taip ryšku ir tarsi nepamirštama tampa realybe. Taip, anksčiau savo artimiesiems bandydavau pasakoti, tartis, patikėti tuo, kas gali vykti ateity. Vienas momentas mane privertė sapną užfiksuoti.
Sapnavau, kad su mano mama nori susipažinti Amerikos lietuvis. Jis atvyko pas ją. Jį sapne mačiau, gerai įsidėmėjau jo veidą. Sapne bendravau ir galvojau – kam mano mamai jo reikia? Ar tam, kad išvažiuotų ir ji į svetimą kraštą?
Tai buvo tik sapnas, kuris neleido man nurimti. Kažkodėl panorau matytą taip aiškiai sapne vyriškio veidą nupiešti. Pasiėmiau savo popieriaus albumą ir pieštuku labai kruopščiai įamžinau vaizdinėje atmintyje taip ryškiai įsirėžusį vyriškio portretą. Jį pasidėjau tarp kitų savo kūrinių, tikėdama tuo, kad gal kada susitiksiu su tuo žmogumi.
Po kiek laiko, mano sūnus internetu supažindino savo močiutę, mano mamą su kažkokiu ponu Jonu. Jis rašydavo laiškus į paštą, labai mandagus, tikras džentelmenas. Jo nuotraukos mes nematėme, o ir mano mama tik keletą kartų atrašė jam. Po kiek laiko supratau, kad šis naujas gerbėjas tikrai nori susipažinti su mūsų šeima, kad jis taip pat yra našlys ir ketina atvykti į Lietuvą. Ir tikrai, mano mama jo laukė, jis jau žinojo ir kur mes gyvename. Susitikimas artėjo. Prieš važiuojant susipažinti su nematytuoju ponu Jonu, pasiėmiau ir tą portretą. Nors sapne buvo ir veiksmo, apie kurį nepasakoju, mat man svarbiau buvo kiti dalykai.
Išlipant iš automobilio, pajutau, kad veiksmas kartojasi. Po to sutikau tą žmogų ir nedrąsiai visiems parodžiau nedidelį paveikslą...Buvo įdomu stebėti ir kitų nuostabas, o ir pati nebeturėjau žodžių , kaip tai paaiškinti. Taip, visi atpažino tą patį asmenį, kurio niekada nebuvome sutikę, o ir atvyko jis iš JAV.
Tolimesnių savo gyvenimo epizodų, susietų tiek su sapnais, tiek su intuicija nebepasakosiu. Nuo jų stengiausi nutolti, užblokuoti, kad netapčiau neduok Dieve, kam nors kenkianti, ar blogo nešanti, nes pajusdavau vėliau nuojautas ir ne tik sapne .Tokiu būdu aš tuo atsikračiau, užblokavau, kaip sakoma ir...nukentėjau pati.
Daug laiko turėjo praeiti, kad sustiprėčiau, kad pasveikčiau, kad priimčiau tai, kas yra duota, kas nežinia kaip ir kodėl yra siunčiama. To negaliu paaiškinti, bet tai yra. Ne viena aš, mes kiekvienas esame unikalūs, mes kiekvienas esame vieni su kitais susiję, mūsų energija siekia didžiausiais atstumais, mes sąmoningai ar nesąmoningai ja naudojamės, jos gauname, ją vystome. Svarbiausia, kad tai vyktų vardan gėrio.
Jūs taip pat galite dalyvauti konkurse “Ryškiausias tavo gyvenimo sapnas“ ir laimėti Jurgitos Noreikienės romaną „Tikėjimo dugnas“. Skaitykite konkurso sąlygas čia.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
