Bet šį kartą noriu papasakoti ne apie tai, o prisiminti didžiausią gyvenimo košmarą, dėl kurio ir dabar labai blogai jaučiuosi. Be to, slegia kaltės jausmas.
Visa tai nutiko maždaug prieš 8 metus. Buvau toli nuo Lietuvos.
Sapnas – lyg pati tikriausia tikrovė. Matau balsu verkiančią buvusią bendradarbę, kurios nebuvau mačiusi mažiausiai 2 metus. Mes nebuvome artimos draugės, tiesiog ji buvo šauni, smagi kolegė. Pavadinkime ją Renata.
Kaip dabar pamenu jos ašaras ir prašymą ją gelbėti, jos žodžius: „Man dar visas gyvenimas prieš akis, prašau gelbėk mane, tu tik man paskambink, daugiau nieko tavęs neprašau, tik tu paskambink.“
Jos maldavimas ir ašaros privertė mane pašokti iš lovos, buvau visa išpilta prakaito. Dar neskirdama realybės nuo sapno čiupau telefoną, susiradau jos numerį ir tik tada pradėjau po truputį ateiti į protą. Sakiau sau, kad tai tik didžiausias košmaras, kokį esu susapnavusi, ir mintyse save vadindama „durne“ galvojau – juk dabar 3 valandos ryto, nejau žadinsiu žmogų.
Vis dar laikiau telefoną, žiūrėdama į Renatos telefono numerį ir galvodama, kokio velnio aš dar tą numerį išsisaugojusi – juk 100 metų nei skambinsiu jai, nei mūsų keliai kada susitiks. Vis dar dvejojau, rankos drebėjo nuo patirto šoko, mintyse sapnas vis nedavė ramybės.
Nepaskambinau. Užmigti taip pat nebegalėjau, mintyse nesusidėliojo, kaip čia lyg niekur nieko sapnuoju žmogų, su kuriuo niekas visiškai nesieja.
Ryte kalbėdama telefonu su vyru papasakojau savo sapną, jis taip pat prisiminė Renatą, pasiguodžiau, kad visą naktį užmigti negalėjau, o ir dūšią lyg didžiausias akmuo slėgė begalinis nerimas. Vyras nuramino, kad tai tik sapnas ir, pamenu, dar sutrikęs leptelėjo kažką tokio: „Radai ką sapnuoti, visai tau galvoj negerai“.
Viskas tuo ir būtų pasibaigę, jei ne po poros savaičių įvykęs susitikimas su buvusia kolege, kuri, beje, taip pat nebedirbo su Renata, bet ryšius palaikė. Persimetėme keliais žodžiais – kuo gyvenam, kuo kvėpuojam ir, pamenu kaip dabar, ji sako man: „Ar žinai, ar girdėjai? Renata mirė.“
Tą akimirką maniau nualpsiu, o ir ji mažiausiai tikėjosi mano tokios reakcijos. Pamenu tik išlemenau klausdama: „Kaip? Kada? Kas?“
Jos atsakymas buvo: „Nukraujavo naktį, ant kojų venų žaizda buvo, kalbama, kad galbūt per miegus šašą nusidraskė ir nukraujavo“.
Dar pridūrė, kad ir ištekėjusi neseniai buvo, džiaugėsi gyvenimu, o ir vyras šalia miegojo. Data, naktis – viskas sutapo su mano didžiausiu gyvenimo košmaru.
Niekada iki tol neteikiau sapnams didelės reikšmės, bet po tokio skaudaus potyrio padariau išvadas. Nuo to karto, jei kada kas sapne sukelia nerimo bangą, visada paskambinu ir paklausiu, ar viskas gerai, kad ir koks paros metas bebūtų.
Dar ir dabar klausiu savęs: kodėl šis sapnas aplankė būtent mane? Atsakymo neturiu.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
