Prisikroviau ne tik maisto, bet apsirūpinau ir teptukais bei voleliais, nes žinojau, jog Norvegijoje labai daug medinių namų, kuriuos patys norvegai tingi dažyti, tad mielai šį darbą patiki lietuviams ar lenkams. Tikėjau, kad ir man pavyks nutepti kokį vieną kitą namelį ir taip, prisipildžius kišenes šlamančiais, pakeliauti po šalį, pasigrožėti dangų raižančiais kalnais.
Štai aš kelte, o prieš akis – jūra, kuri skiria Lietuvą ir Švediją. Jau rytoj spausiu greičio pedalą Švedijos greitkeliu, jau vakare būsiu Norvegijoje, apie kurią daug buvau prisiklausęs, daug girdėjęs.
Staiga mano mintis pertraukė jauna panelė, kuri priėjusi prie manęs paprašė ugnies cigaretei prisidegti.
– Kur keliauji? Vienas? – klausia mergina.
– Į Norvegiją. Jo, vienas, – atsakau.
– Su automobiliu? – klausia mergina.
– Taip, – atsakau.
– O, kaip fainai, gal vietos atsirastų, nes aš kaip tik į Norvegiją traukiu, tiesiog Švedijoje žadu sėsti į traukinį. Varginanti kelionė, o su tavim neprailgtų – pašnekėtume.
Nors esu iš tų, kurie klastą greitai pamato, tada kažkodėl jaučiausi saugiai – mergina nesukėlė nė menkiausio įtarimo. Sutikau.
Vidurnaktį mane prižadino beldimas į kajutės duris. Atvėrus jas, prieš akis stovėjo ta mergina, kuriai prižadėjau pavežėti iki Norvegijos. Įėjusi pas mane į kajutę, ji nusivilko suknelę ir atvėrė visas grožybes. Pasimečiau, bet tuoj pat demonstratyviai iškėliau pirštą, ant kurio buvo vestuvinis žiedas.
Mergina be jokio gėdos jausmo ėmė man aiškinti, kad viskas čia gerai, viskas čia normaliai. Galiausiai man pavyko įtikinti, kad ji apsirengtų ir baigtų šitas nešvankybes. Vis tik jai pavyko išsiprašyti likti nakvoti mano kajutėje, nes neva ji viena bijo miegoti.
Štai ta akimirka, kai visi automobiliai pradėjo judėti iš kelto. Vėl žemė po kojomis. Vieniems – naujo gyvenimo viltis priešakyje, kitiems tėvynės ilgesio pabaiga. Kiekvienas turi tikslą, tik aš neturėjau jokios konkrečios vietos, kur vyksiu. Tiesiog į Norvegiją.
Tiesa, tikslas netrukus atsirado, nes mergina išsitraukė iš rankinuko pluoštą pinigų ir atskaičiavusi 3000 Norvegijos kronų (333 eurų), demonstratyviai įdėjo juos į priekinę daiktadėžę tardama: „Nuveši mane iki vietos, šių pinigų, manau, pakaks.“
Nepasakiau nieko, tik linktelėjau galvą, duodamas suprasti, kad viskas tinka. Ir štai mano automobilis jau rieda Norvegijos žeme.
Netrukus mergina man liepė važiuoti miško keliuku. Važiavome ilgai. Kalnų ir krioklių vaizdai vis suvirpindavo širdį. Staiga mergina, paprašė sustoti. Sustojau. Mergina pasakė, kad nori atlikti gamtinius reikalus, bet į miško glūdumą eiti bijo. Supratau, kad kito varianto nėra, tik man išlipti ir paėjėjus toliau palaukti, kol ji baigs tvarkyti reikalus.
Kaip tikras džentelmenas nusisukau ir... išgirdau tai, kas mano vidinį pasaulį apvertė aukštyn kojomis. Nors smegenys jau suvokė, kas vyksta, vis tik turėjau atsisukti, kad suprasčiau, jog neklystu. Pamačiau tolstantį savo automobilį. Širdis nusirito į kulnus.
Jau temo... Prasidėjo lietus ir perkūnija... Automobilyje liko viskas, net mobilus telefonas. Slėpiausi už medžio, kad nepermirkčiau, bet nepavyko. Buvau kiaurai šlapias... Nusprendžiau eiti keliu. Vis tiek jau kiaurai buvau permirkęs.
Beeidamas pamačiau uolą, kurioje žiojėjo skylė, tarsi urvas. Žaibavo ir griaudėjo siaubingai. Atrodė, žemė plyšta. Įlindau į tamsų urvą ir, prisiglaudęs prie vienos sienos, užsidengęs ausis, susiriečiau į kamuolį. Baimė ir neviltis mane tiesiog paralyžiavo, bet to, kas laukė ryte, net baisiausiame sapne nebuvau sapnavęs.
Pabudau nuo grėsmingo riaumojimo, kuris, nors ir buvo panašus į perkūniją, visgi aiškiai skyrėsi. Pramerkęs akis prie urvo įėjimo pamačiau rudąjį lokį. Nors zoologijos sode teko matyti ruduosius lokius, neįsivaizdavau, kad jie gali būti tokie dideli.
Tai buvo patelė, kuri dydžiu priminė dramblį. Bent jau mano akys taip rodė... Ji riaumojo, tarsi sakydama – ruoškis paskutinei kelionei. Du lokiukai trynėsi prie jos. Prieš akis prabėgo visas gyvenimas. Prakeikiau tą dieną, kai suplanavau šią nelemtą kelionę. Lokė tūžo vis baisiau, bet prie manęs nesiartino. Gulėjau it negyvas.
Staiga pasigirdo dar didesnis riaumojimas ir lokė su lokiukais nubėgo nuo urvo. Tiems, kam įdomu, ar neapsišlapinau iš baimės, galiu pasakyti tik tiek – nežinau... Buvau kiaurai šlapias, bet galbūt dėl lietaus...
Staiga išgirdau automobilio signalo garsą. Viltis vėl gimė ir ji buvo stipresnė už baimę. Pašokau nuo žemės ir tekinas pasileidau į kelią, kuriame mačiau atriedantį automobilį, o jo artėjantys žibintai mane prikėlė naujam gyvenimui. Automobilyje buvo pagyvenusi norvegų pora. Bendravome angliškai. Papasakojau visą istoriją ir norvegas jau norėjo skambinti policijai, bet aš jį sustabžiau. Nežinau, kodėl. Gal kad buvo gėda, jog taip apsikvailinau, gal dėl to, jog nežinojau, kaip reikės paaiškinti žmonai tos merginos atsiradimą mano mašinoje. Juk ji nepatikės, kad jos neišdaviau, kad tapau aplinkybių auka.
Norvegų namuose buvo jauku ir šilta, o jų šilta sriuba ir skanus troškinys pripildė mano kūną naujų jėgų, kurių jau nebebuvo likę. Man bevalgant, sutuoktiniai kažką diskutavo savo kalba. Pavalgius tarė: „Mums reikia pakeisti kai kurias namo lentutes ir perdažyti. Ar sutiktum? Už tai gausi 10 tūkstančių kronų (1110 eurų), kurių tikrai tau užteks grįžti namo.“
Nemoku apsakyti to jausmo, kuris tada mane užplūdo. Buvau laimingiausias žmogus pasaulyje. Paskambinau žmonai, pasakiau, kad mane apiplėšė, bet viskas sekasi gerai.
Po savaitės tie du senukai mane vežė į oro uostą, kuriame laukė lėktuvas, nugabensiantis mane atgal, iš kur pradėjau kelionę. Su tais norvegais palaikau ryšį po šiai dienai. Žmonai papasakojau visą istoriją, kai tik grįžau.
Beje, jei nebūčiau sutikęs tų norvegų, nežinau, ar galėčiau pasitikėti žmonėmis. Po to įvykio man atrodė, kad niekada nepasitikėsiu, bet tų senukų dėka supratau, kad pasitikėti reikia, kad pasitikėjimas kartais daro stebuklus.
Jūs taip pat galite dalyvauti „Bendraukime ir „Teztour“ konkurse „Kelionės nuotykis, kurio niekada nepamiršiu“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė į Italiją dviems asmenims. Daugiau apie konkursą skaitykite čia.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
