Sakoma, kad tūkstančių mylių kelionė prasideda nuo vieno žingsnio. Mūsų kelionė po tris Skandinavijos šalis – Suomiją, Švediją ir Norvegiją – prasidėjo ne nuo žingsnio, bet nuo autobuso ratų sūkio aikštelėje prie Operos ir baleto teatro Vilniuje.
Be to, kaip lietuviams dažnai pasitaiko, kelionė neprasidėjo numatytu laiku, nes grupės vadovas namie pamiršo kažkokius dokumentus, todėl turėjo grįžti į Justiniškes ir juos atvežti. Tačiau optimistai dėl tokių smulkmenų negadina sau sveikatos. Išvykome kiek vėliau, tačiau visų nuotaika buvo puiki.
Kelionė autobusu, nors ir ne tokia patogi, gerokai įdomesnė už pasiskraidymą lėktuvu. Beje, dėl skonio nesiginčijama. Vieniems patinka patogumai ir sutaupytas laikas, o kitiems norisi pabendrauti ir kuo daugiau pamatyti. Kelionė autobusu suteikia būtent tokią galimybę. Gali ne tik daugiau pamatyti, bet ir sustoti ten, kur įdomiau, kur gražesnė gamta.
Net nepajutome, kaip pasiekėme Taliną ir atsidūrėme kelte, kuris greit įveikė neplačią Suomių įlanką. Kažkuris bendrakeleivis, neslėpdamas akivaizdaus nusivylimo, prasitarė: „Nespėjome net kaip reikiant apšilti kelto kavinukėje“. Kas kam rūpi...
Po poros dienų, kurias praleidome Helsinkyje, galiausiai sugarmėjome į įspūdingų gabaritų keltą, kuris mus nuplukdys į Stokholmą. Kadangi pirkome pigiausius bilietus, mūsų kajutės buvo pačiame laivo dugne. Virš mūsų tarsi tolimas griaustinis dunksėjo į laivą įvažiuojančių vilkikų ratai. Buvo nelabai jauku.
O jeigu keltas staiga imtų skęsti, juk vienas kažkada čia netoliese nuskendo? Tuomet išsikapstyti iš tokios gelmės begaliniais koridorių ir liftų labirintais būtų nedaug vilties. Dėl to vieningai nutarėme linksmai leisti laiką viršutiniame denyje.
Šiuo atveju patarlė, jog nėra to blogo, kas neišeitų į gerą, pasitvirtino su kaupu. Čia, viršuje, buvo ne tik saugu, bet ir linksma. Tokie ritmai ir melodijos, kurios čia skambėjo, matyt, daugiau nei šimto decibelų garsu, tikriausiai galėtų ir numirėlį pažadinti. Netrukus visi įsitraukėme į šokių ritmą.
Prakaitas žliaugte žliaugė ne tik per veidą. Baltiniai sušlapo – nors gręžk! Čia gėrimai labai brangūs, tačiau niekas netaupė. Juk reikėjo malšinti troškulį, nes būtume numirę nuo organizmo dehidratacijos.
Po siautulingo šokių maratono buvau maloniai nustebintas. Net prizą – kompaktinę plokštelę su muzikantų autografais pavyko gauti. Pelniau aktyviausio šokėjo vardą, o prizą atsiėmiau iš žavios solistės rankų.
Apie vidurnaktį kilo audra. Baltijos bangų keteros pasidabino grėsmingomis baltomis putomis. Laivas sviro tai į vieną, tai į kitą šoną, siūbavo, o šokėjai vos galėjo išlaikyti pusiausvyrą, nes denis vis slydo iš po kojų.
Anksti rytą audros kaip nebūta. Raibuliavo rami jūra, o už laivo bortų vienoje ir kitoje pusėje lėtai slinko jau Švedijos krantai. Visus džiugino ankstyva saulė, o reti debesėliai atsispindėjo skaidriame Baltijos jūros vandenyje.
Laivas plaukė pro klaidžius salų salelių labirintus. Raudonai dažyti nedideli, dailūs vasarnamiai šen bei ten išsimėtę tarp uolėtų įlankėlių. Šalia jų – aukšti balti stiebai, ant kurių plevėsuoja švedų nacionaliniai vimpelai ar vėliavos. Įlankėlėse supasi įvairaus dydžio grakštūs laiveliai ir jachtos.
Visi nutarėme Stokholme ilgiau neapsistoti, o važiuoti tiesiai į Oslą. Švedijos sostinę apžiūrėsime grįžę iš Norvegijos.
Norvegijos sostinėje netoli miesto centro buvome užsakę nebrangų viešbutuką. Kaip ir pridera, vakare nutarėme surengti tradicinį pobūvį.
Kieme pastatėme stalus, juos padengėme baltomis staltiesėmis. Kaip priklauso ūkiškiems ir išradingiems lietuviams, stalai lūžo nuo gausių valgių ir gėrimų, kuriuos pasiėmėme iš namų. Pagrindinis patiekalas – tradicinės lietuviškos „Medžiotojų“ dešrelės. Jos tarp turistų labai populiarios, nes ilgai negenda ir paruošti labai nesunku. Kelios „kupetos“ tų gardėsių jau pūpsojo lėkštėse ant stalų.
Grupės vadovas Erikas iš savo talpios, niekad neišsenkančios rankinės ištraukė pusę litro spirito ir pradėjo ritualą. Kiekvieną kupetą kruopščiai apšlakstė „ugniniu vandeniu“ ir padegė. Vaizdelis įspūdingas: į dangų kyla mėlynos liepsnelės, o mes visi susispietę apie stalus stebime šį romantišką reginį. Kai ugnelės prigęsta, Erikas prieina prie kiekvienos lėkštės ir degiu skysčiu dosniai atgaivina nusilpusią liepsną.
Nežinau dėl kokios priežasties (gal vadovo ranka sudrebėjo?) to skysčio kliuvo ne tik dešrelėms. Kliuvo jo ir arčiausiai prie stalo sėdėjusiam Tadui – jis akimirksniu pavirto liepsnojančiu fakelu... Kažkas staiga čiupo apsiaustą, užmetė jį ant Tado ir parvertė ant žemės. Liepsną greit užgesino, tačiau jos pragaištingi pėdsakai liko: apdegė ir apteko pūslėmis mūsų draugo kaklas ir dalis veido bei krūtinės.
Štai ką reiškia nesilaikyti elementarių saugumo taisyklių! Iškilmingas vakaras baigėsi net neprasidėjęs, o Tadui dabar rūpėjo ne Skandinavijos įžymybės. Jam teko gydytis skausmingus nudegimus. Apmaudu, tačiau ką padarysi. Juk ne veltui sakoma: jeigu uždarysi duris visoms klaidoms, tiesa liks už durų.
Po tokios apmaudžios nesėkmės kitą dieną pavakary nutarėme suruošti pasibuvimą su „Medžiotojų“ dešrelėmis mažesniame rate – mūsų su žmona kambaryje. Šį kartą tokią pat procedūrą nutarėme atlikti kambaryje ant stalo. Dešrelės užsiliepsnojo.
Po kiek laiko visi suklusome, nes ėmė šaižiai kaukti sirena. Netyčia žvilgtelėjau į lubas ir ten pamačiau blakę – baltos spalvos dūmų detektorių, į kurį anksčiau nebuvau atkreipęs dėmesio.
Laimė, mūsų kambarys buvo pirmajame aukšte. Mikliai atidariau langą ir lėkštę su jau apskrudusiomis ir vis dar išdavikiškai rūkstančiomis dešrelėmis padėjau lauke. Netrukus atsidarė durys. Į kambarį įgriuvo išraudusi viešbučio administratorė.
„Gerbiamieji svečiai, kiekvienas gaisrininkų vizitas mums kainuoja 4000 dolerių“ – mandagiai mus barė simpatiška jauna moteris.
Aš ėmiau atsiprašinėti ir apsimetęs aiškinau, jog nežinojome, kad kambariuose negalima rūkyti. Žinoma, ji viską suprato, tačiau įkalčių kambaryje nebuvo. Juridiškai prie mūsų negalėjo prikibti, todėl paliko ramybėje. Atsigavę po lengvo streso, tęsėme vaišes.
Rytą mūsų bendrakeleiviai vienas kitą klausinėjo: „Kodėl vakar taip kaukė sirena?“ Mūsų mažytė kompanija tylėjo tarsi vandens į burną prisisėmusi. Prisipažinau tik tuomet, kai grįžome į Lietuvą ir Elektrėnų pirtyje dalijomės kelionės įspūdžiais.
Oslas mus pakerėjo. Gyventojų skaičiumi jis atsilieka nuo daugelio Europos sostinių, tačiau miesto plotas įspūdingas. Čia daugybė parkų ir ežerų. Per trumpą laiką neįmanoma visko aplankyti ir apžiūrėti.
Dar vienas nuotykis atsitiko mums grįžtant iš Oslo. Autobusas išsuko iš miesto centro ir riedėjo neplačiu keliu palei jūros įlanką. Šalia vairuotojo įsitaisė „šturmanas“ Petras su Norvegijos žemėlapiu rankose. Atkreipiau dėmesį, kad jūra mums iš kairės pusės, nors turėtų būti atvirkščiai. Nieko nesakiau, nes „šturmanas“, matyt, geriau žino, kur važiuoti.
Ėmiau filmuoti vaizdingus fjordus. Ledynų suformuoti gilūs slėniai, pripildyti jūros vandens, smailiais liežuviais įsiterpia į neaukštų, miškais apaugusių kalnų tarpeklius. Pasakiški vaizdai!
Pravažiavome ilgą tiltą, pabalnojusį įspūdingo pločio fjordą. Dabar jau ir vairuotojui kilo įtarimas, jog čia kažkas ne taip. Galiausiai paaiškėjo: važiuojame ne į Stokholmą, o priešinga kryptimi! Jau sukorėme daugiau nei 100 kilometrų Stavangerio link!
Ši klaida mums brangiai kainavo. Į Stokholmą atvažiavome jau gerokai po vidurnakčio, todėl mūsų užsakyti viešbučio kambariai jau buvo užimti. Teko įsikurti be patogumų, vadinamuosiuose avariniuose. Vyrus įkurdino viename, o moteris – kitame dideliame kambaryje. Žodžiu, vyrus atskyrė nuo žmonų. Miegojome panašiai kaip prieš daugelį metų sovietinėse kareivinėse – dviaukštėse lovose.
Tačiau tai niekis, palyginti su kelionės įspūdžiais, kurių čia aprašyta tik menkutė dalis. Kelionės – puikus būdas aktyviai leisti laisvalaikį, savotiška pažintinė relaksacija. Tačiau, kaip matėme, niekuomet negalima labai atsipalaiduoti, nes kelionė tai – dinamiškas veiksmas ir gali kilti įvairiausių netikėtumų. Nevalia pamiršti, kad bet kuriuo momentu gali prireikti intuicijos, racionalaus mąstymo ir greito veikimo. Čia, panašiai kaip ir vairuojant automobilį, kai nuo vairuotojo veiksmų priklauso ekipažo sveikata, o neretai ir gyvybė.
Tokių kritiškų atvejų nemažai būta sovietmečiu, kai automobiliais važiuodavome į Krymą ir Kaukazą. Minėtos savybės mus daug kartų gelbėjo iš sunkių padėčių. Tik vieną sykį neapdairiai sustojome nakvoti akmenuotame kalnų upės slėnyje. Rytą atėjęs abchazas pareiškė, jog mums labai pasisekė, kad kalnuose nelijo. Priešingu atveju visi su palapinėmis ir automobiliais būtume nuplaukę į Juodąją jūrą.
Kelionės pagyvina žmogaus gyvenimą. Juk mūsų metai neretai ima ir prabėga nejučiomis, tuščiai, o kelionių įspūdžiai išlieka ilgam. Lieka ir keliaujant kilusios mintys, kurios žmogų motyvuoja, jam įkvepia naujų idėjų.
Pastebėta, kad keliaujant labai sustiprėja žmogaus energetika, susibalansuoja psichika. Tikiuosi, jog ir šie įspūdžiai bus naudingi keliauninkams.
Įdomių ir laimingų, tolimų ir artimų Jums, mielieji skaitytojai, kelionių!
Jūs taip pat galite dalyvauti „Bendraukime ir „Teztour“ konkurse „Kelionės nuotykis, kurio niekada nepamiršiu“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė į Italiją dviems asmenims. Daugiau apie konkursą skaitykite konkursas-papasakok-savo-keliones-nuotyki-ir-skrisk-i-italija.htm"="">konkursas-papasakok-savo-keliones-nuotyki-ir-skrisk-i-italija.htm"" target="_blank">čia.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
