Visada sakydavau, kad niekad negalėčiau draugauti su kitataučiu. Tačiau tik atvykus į Angliją, susipažinau su tikru britu. Niekada nepamiršiu pirmo pasimatymo. Jis atvažiavo pas mane į namus, įsėdau į jo automobilį ir supratau, kad visiškai nesuvokiu, ką jis su kalba. Britiškas akcentas buvo labai stiprus.
Nuvažiavome į vieną nuostabų parką. Leidosi saulė, ėjome aplink didelį ežerą ir vis bandžiau suprasti, ką jis sako. Tuo metu širdis plakė taip stipriai, kaip niekada iki tol. Tas žinojimas, kad esu svetimoje šalyje, nežinia kokiame parke, su kitos tautybės vaikinu, man kėlė ne baimę, o malonų jaudulį.
Po kelių dienų buvo mano gimtadienis, jis atvažiavo su dovanomis ir nusivežė mane aplankyti gražausių miesto vietų. Pasivaikščiojus po miestą ir zoo parką jis pasakė, kad jam kažko trumpam reikia nuvykti iki namų, nesupratau, ko tiksliai.
Atvažiavome iki jo namų. Jis išlipo iš automobilio ir atidarė dureles. Ištiesė ranką ir pasakė, kad eičiau kartu su juo. Iš to jaudulio ir baimės nepratariau nei vieno žodžio. Įėjau į namus, o jis paėmęs mano ranką nusivedė į svetainę, kur sėdėjo jo tėvai. Jie atsistojo, apkabino mane ir pradėjo manęs visko klausinėti.
Burna džiuvo, kojos linko, vis bandžiau suprasti, ką jie sako ir drebančiu balsu atsakinėjau į jų klausimus. Nežinau kiek laiko tai truko, bet nusiraminau tik tada, kai sėdėjau jo kambaryje ir pirmą kartą gėriau arbatą su pienu. Po valandos jis mane parvežė namo.
Nuo tos dienos prasidėjo mūsų draugystė. Susitikinėjome keturis mėnesius. Jis rodydavo gražiausias miesto vietas, važiuodavome į kitus miestus, pramogaudavome. Buvo nuostabu. Nebuvo tokių žodžių kaip „draugaujame“ ar „myliu“, tiesiog mėgavomės vienas kito draugija.
Atėjo Kalėdos, jis pakviete į svečius. Mus pasitiko visa jo giminė – trys broliai ir dvi sesės su šeimomis. Visiems buvo labai įdomu iš kur aš esu, kokioje šalyje gyvenu, kokios mūsų tradicijos, kokį maistą mėgstu. Bandžiau trumpai papasakoti, nors balsas ir virpėjo.
Atsisėdome prie ilgo šventinio stalo. Mama atnešė šventinę vakarienę. Mačiau kaip visi džiaugėsi, nes tai buvo jų šeimos mėgstamiausias patiekalas. Pamačiusi didžiulę porciją ir nelabai išvaizdžią, norėjau dingti. Bet kito pasirinkimo neturėjau ir bandžiau įveikti tą milžinišką porciją britiško maisto.
Negaliu teigti, kad buvo neskanu, bet antrą kartą gyvenime tokio maisto nebevalgyčiau. Bet vėl, kaip sakoma, niekada nesakyk niekada.
Su juo važiuodavome į angliškas užeigas, kavines, barus ir vis ragaudavau tos šalies maisto.
Atėjo laikas, kai reikėjo nuspręsti, ką daryti toliau – likti Anglijoje ar važiuoti namo. Bijojau jį įsimylėti, neįsivaizdavau jo savo vaikų tėvu ir savo vyru.
Nusprendžiau išvažiuoti, pažadėdama, kad jis galės atvykti į Lietuvą ir kad aš jų šeimą dar būtinai aplankysiu. Jau pusmetis kaip esu Lietuvoje ir nesiruošiu važiuoti į Angliją. Nebenoriu, kad ir jis atvažiuotų.
Nors jis jau suprato, kad tarp mūsų nieko negali būti, jo tėvai vis dar rašo ir kviečia į svečius. Žinau, kad geriau nebeteikti nei sau, nei jam vilčių ir viską geriau abiems pamiršti. Tačiau ta kelionė ir laikas praleistas svetimoje šalyje su juo man buvo viena iš įsimintiniausių kelionių gyvenime.
Šiuo metu susitikinėju su lietuviu ir nors jis šiuo metu dirba Milane, tikiu, kad neplanuotai išvyksiu į Italiją ir ši mano kelionė turės laimingą pabaigą.
Jūs taip pat galite dalyvauti „Bendraukime“ ir „Teztour“ konkurse „Kelionės nuotykis, kurio niekada nepamiršiu“. Konkurso nugalėtojui atiteks kelionė į Italiją dviem asmenims. Daugiau apie konkursą skaitykite čia.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime“ temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
